Diskusija spausdinta laikraštyje Pamarys, 2014-03-07)

„Lietuvoje užplanuota daugybė tokių avarijų, kaip pernykštė griūtis „Maximos“ prekybos centre, Rygoje“. Taip mano Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius, technikos ir technologijos mokslų habilituotas daktaras, Valstybinių premijų laureatas, buvęs ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinių konstrukcijų bei Gelžbetonio konstrukcijų katedrų vedėjas Antanas Kudzys. „Lietuvoje avarijos yra suplanuotos pagal aplinkos ministro 2003 m. liepos 1 d. patvirtintus reglamentus“, – tikina jis.

Apie statybų patikimumą ir kokybę šįkart diskutavo klubo nariai Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius ir Edvardas Jurjonas. Eksperto teisėmis viešėjo Rimantas Frišmantas, kalnakasybos inžinierius, baigęs Talino technikos universitetą.
T. Frišmantienė:
– Šią temą paskatino visiems žinoma tragedija Rygoje, kai sugriuvo „Maximos“ pastatas. Susidaro įspūdis, kad šiandieninės statybos nėra patikimos. Plačiai kalbama, kad statybose padaroma daug klaidų. O pasekmės – žmonių gyvybės, todėl tylėti apie tai negalima.
R. Frišmantas:
– Esu inžinierius. Dalyvavau įrengiant Stoniškių opokos karjerą, jau daug metų dalyvauju įvairiuose statybos projektuose – tiek projektuojant, tiek įgyvendinant. Tenka bendrauti ir su „Maximos“ prekybos tinklo parduotuvių statybos techninę priežiūrą atliekančiais žmonėmis. Laikau juos techniškai tvarkingais specialistais, tačiau Latvijoje ir užsakovai, ir statybininkai buvo ne lietuviai, jie tik nusipirko jau pastatytą statinį. Perkantieji neturi galimybės visko perpatikrinti, bet tai kita kalba.
Bet kuriam statiniui atsirasti reikalingi trys dalyviai: užsakovas, projektuotojas ir statybininkas. Parenkant pagrindinių konstrukcijų medžiagas užsakovas įtaką daro netiesiogiai, nes pirmiausia projektuotojai turi skaičiuoti, kas tinka ir kas patikimai laikys statinį. Bet jeigu nėra aiškaus projektuotojų pasakymo, kad turi būti tik tokios ar kitokios medžiagos, tokia ir tokia konstrukcija, tai užsakovas visada nori sutaupyti.
Klausimas: ar taupoma ten, kur reikia ir galima? Kažkodėl net ir privačiuose konkursuose dažniausiai turi laimėti pigiausias projektas, pasiūlymas. O kas po to?
Šiandien yra daug įvairių medžiagų, kurios skiriasi savo techninėmis, fizinėmis savybėmis. Ir panašu, kad šiandien architektai ar konstruktoriai nelabai suka sau galvą dėl tų medžiagų patikimumo, kartais jie tiesiog piešia kaip patinka. O galutinį sprendimą, kokias medžiagas pasirinkti, kaip realizuoti tam tikros konstrukcijos atskiros, specializuotos dalies įgyvendinimą – palieka statybininkams arba užsakovams. Todėl kartais atsitinka, kad didelio statinio konstrukcijoje tam tikrų mazgų realizavimą paruošia darbų vykdytojas, kurio kvalifikacija nėra tokia, kaip inžinieriaus konstruktoriaus.
Yra tekę dalyvauti konkurse, kur mokymo centro statybai vienas pasiūlymas buvo 8 mln. Lt, o kitas pasiūlė 1,5 mln. Lt mažiau… Ar čia tikrai nėra kažkokių paslėptų taupymo būdų, kurie susiję su statinio ar lankytojų saugumu?
Užsakovas tiesiogiai niekada nenurodys naudoti nekokybiškas, nepatvarias medžiagas ar konstrukcijas. Bet pirkdamas pigiausią siūlymą įtaką kokybei jis daro netiesiogiai. Todėl didžiausia atsakomybė tenka architektūriniam ir konstrukciniam sprendimui bei jo įgyvendinimui. Manau, kad tai ir yra pagrindinės pastatų griuvimo priežastys.
Dar viena problema – gerų inžinierių konstruktorių stygius.
Baigus statybas, ateina valstybinė priėmimo komisija. Labiausiai bijoma gaisrininkų. Jie visada turi pastabų. Bet man yra tekę matyti, kad po kokios savaitės diskusijų labai rimtų, esminių pasikeitimų nesimato, o komisija pasirašo. Pastatas priimtas, tinkamas…
E. Jurjonas:
– Aš manau, kad visos statybos sėkmė didele dalimi priklauso nuo projektavimo. Kaip būtų galima išvengti projektavimo klaidų, o vėliau – broko statybose ir galbūt skaudžių avarijų? Pirmiausia broko turėtų „nenorėti“ užsakovai. Nuo jų požiūrio į projektavimą labiausiai ir priklauso projekto kokybė. Bet kai viešuosiuose pirkimuose laimi pigiausias pasiūlymas, didelio gėrio laukti neverta. Technologinės naujovės priimamos nepatikliai, mėginama verstis tuo, kas jau senokai išbandyta. Tie, kurie išmoko dirbti naujoviškai, projektuoti trimačiu formatu, pamatė, kad toks projektavimas garantuoja kur kas didesnį tikslumą ir aiškumą: projekto įgyvendintojams bus akivaizdu, kur ir kaip kirsis sienos, kaip reikės kloti inžinerinius tinklus, kur turi būti padarytos jiems reikalingos ertmės.
Anksčiau, ko gero, tiek avarijų nebuvo. Kodėl? Gal kad dabar nebėra tokių gerų specialistų.
Bet ne todėl, kad dabar prasčiau paruošiami specialistai. Geriausieji kažkur dingsta. Kur – telieka spėlioti. Atsakymą pasufleruoti gali faktas, kad bakalauro studijas baigiantieji pažangūs būsimi statybos inžinieriai apipilami siūlymais tęsti studijas užsienio technikos universitetuose.
J. Jaunius:
Kaip fizikas žinau, kad įtempimų skaičiavimai yra sudėtingi. Tačiau tikrai nesu šios srities specialistas. Ieškojau informacijos šia tema. Labiausiai noriu pacituoti akademiką Antaną Kudzį. Jo teigimu, statybos ekspertai sutaria, kad Latvijoje „būtent netinkami techniniai pastatų konstrukcijos sprendimai, prilygstantys uždelsto veikimo bombai“, buvo tragedijos priežastis. Griūtis įvyko dėl netinkamų inžinerinių sprendimų ir blogai suprojektuotų jungčių sistemų.
A. Kudzys tvirtina, kad pastatų patikimumo teorija leidžia prognozuoti labai rimtas avarijas, jis su kolegomis ankstesniais metais buvo nuspėjęs Jonavos azoto kombinato amoniako saugyklos avariją. Remiantis šia teorija, visi didesni pastatai, atsiradę Lietuvoje po 2003 metų, yra dešimtimis kartų mažiau saugūs, negu reikalauja Europos Sąjungos standartai. 2003 metais tuometinio aplinkos ministro įsakymais buvo liberalizuota statybų rinka ir patvirtintos mažesnės apkrovų normos. Nesilaikant ES standartų, net 40 proc. sumažinti reikalavimai pastatų konstrukciniam saugumui. Tiems, kurie tvirtina, kad laikantis griežtesnių normų stogo konstrukcija pabrangsta net 10-15 proc., akademikas atsako, kad stogas bus brangesnis, bet teisingai projektuojant visas pastatas gali pabrangti tik 1 proc. Ir dėl to procento rizikuojama pastato patikimumu bei žmonių gyvybėmis.
Mano paprastas žmogiškas supratimas yra toks, kad didžiąją dalį nekokybiškų projektavimo ir statybos darbų lemia skubėjimas gyventi. Reikia greit ir dabar, noriu uždirbti čia ir šiandien, ir visiškai negalvojame apie tolimesnį rytojų. Globalizacijos lemiamas toks laikinumo požiūris būdingas daugeliui žmonių veiklos sričių.
Susidaro įspūdis, kad statybų kokybė yra tapusi lyg antraeilis dalykas. Lieka tikėtis, kad vienos avarijos pakako, savininkai sugebės pasitikrinti pastatų patikimumą ir žmonių aukų bus išvengta.

Užrašė Jonas Jaunius

Pastaba. Akademiko Antano Kudzio mintys paimtos iš Juozo Ivanausko interviu („Laisvas laikraštis“, 2014 m. sausio 11-17, Nr. 2 (457)).

Laikraštyje netilpusios mintys.

Jonas.
Reikia greit ir dabar, noriu uždirbti čia ir šiandien, ir visiškai negalvojame apie tolimesnį rytojų. Bandome įtikėti, kad stovės ilgiau negu aš gyvensiu, o paskui jau nesvarbu. Jeigu taip būtų statę mūsų protėviai, tai neturėtume nei Gedimino pilies, nei Senovės Graikijos ar Romos pastatų. O šiaip spaudoje yra nemažai informacijos. Vieni skundžiasi, kad universitetus ką tik baigę specialistai neturi pakankamai praktinių įgūdžių. Kiti nurodo, kad projektuotojai dažnai nesugeba tinkamai parengti techninių specifikacijų, projektiniai sprendimai yra nepakankamai išsamūs, statybos vykdomos tik pagal techninį projektą. Dar nurodoma, kad pradėjo trūkti gerų suvirintojų, ir tik nedaugelis žino apie suvirinimo procesus, jų patikras. Diskutuojama kaip ir kodėl nesertifikuotos metalo konstrukcijos patenka į rinką ir yra sumontuojamos į statinius.

Rimantas.
Pavyzdžiui, automobilių parkavimo aikštelė prie prekybos centro turi būti uždengta stiklu. Jeigu dėl kokių nors priežasčių toks stiklas skiltų, kad nenukristų ant galvų, jis turi būti su klijuota plėvele. Tačiau taupant ir neinformavus užsakovo, pakabinamas stiklas, kuris neturi plėvelės. Kodėl? Arba projektuotojai nenurodė tikslių stiklo techninių charakteristikų, arba vykdytojai apgavo užsakovą, nes laimėjo konkursą sumažinę kainą. Pasekmės: rizika, kad stiklui skilus bus sužeisti pirkėjai.
Dėl gerų inžinierių-konstruktorių. Klaipėdoje aš žinau du rimtus, atsakingai dedančius parašus. Tarkime, kad ši grandis gerai padarė darbą, viskas teisingai nubraižyta, suskaičiuota. Prasideda statyba, kur konstruktorius nebedalyvauja. Šiame etape statybininkus prižiūri techninės priežiūros specialistai. Bet norėdami laiku užbaigti ar dėl kitų priežasčių, statybininkai bando įrodyti, kad vietoje trūkstamos armatūros, kurią į Lietuvą kažkas atveš tik po savaitės, galima naudoti kitokios markės metalą, arba panašiai. Ir priežiūros specialistai sutinka, pasirašo. Kodėl? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kai Šilutėje statė vieną iš dabar veikiančių prekybos centrų, viena siena po nakties buvo nugriuvusi. Kas buvo negerai? Tikimės, kad po to viskas padaryta gerai.