Pamario krašto žiniasklaida. Pastebėjimai ir patarimai. (Spausdinta laikraštyje "Pamarys", 2014-05-09)

Trečiadienį, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, „Pamario“ laikraščio redakcijoje rinkosi visuomenininkų klubo nariai Antanas Čepys, Tatjana Frišmantienė, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas ir Petras Skutulas į diskusiją apie Pamario krašto žiniasklaidą. Buvo pakviesta svečių: „Šilutės naujienų“ laikraščio redaktorė Skirmantė Galvydė, Šilutės TV laidų autorius Marijus Budraitis ir internetinio leidinio „Žinios 1“ atstovas Andrius Vaišnoras, kuris dar neprasidėjus diskusijai turėjo išvykti į gaisro vietą.

Draudžiamas žodis – brangesnis?
Petras Skutulas:
– Ką reiškia lietuviui Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena?
Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžoma mūsų gimtoji kalba ir kiti tautos brandumo ženklai – knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių. Niekais nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų sparčiai gausėjo. Nuo lietuvių raštijos pradžios iki 1864 m., tai yra per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m. – iki „Aušros“ gimimo – buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 iki 1903 metų, neskaitant laikraščių, išspausdintos 1372 knygos. Didelių pamąstymų vertas faktas – draudimų metais sparčiai didėjo išleistų knygų kiekis.
Pralėkė visas šimtmetis nuo tų laikų, kai buvo draudžiamas lietuviškas raštas, du dešimtmečiai su viršum praskriejo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – tad kokia yra knygų ir spaudos leidybos situacija dabar? Ar džiaugiamės laisvu žodžiu? Ar nepaliaujamai auga laikraščių ir žurnalų prenumeratos?
Tenka konstatuoti, kad nuo 2008 metų vidutinė laikraščių, žurnalų ir knygų skaitytojų auditorija smunka po 4,2 proc. per metus, tai yra, po 95 tūkst. skaitytojų kasmet… Prie šio fakto galima pridurti, kad prieš gerus 100 metų lietuvišką žodį atgavę tautiečiai šiandien strimgalviais neria į internetinių komunikacijų džiungles, kur fizinis žmogelis visiškai greitai gali būti traktuojamas tik kaip kokia kibernetinė skruzdėlė, o „tikrąjį gyvenimą“ kurs išmanieji…
O Pamario krašte? Esu liudininkas įvykių, kai nuo 1946 m. leistas Šilutės krašto laikraščių pirmtakas su įvairiais raudonais pavadinimais bene pirmasis Lietuvoje jį leidusio kolektyvo iniciatyva 1988 m. iš „Komunistinio darbo“ buvo pervadintas „Pamariu“. Prieš tai nemenkų pastangų pareikalavo siekis atsikratyti visiems tuomečiams laikraščiams privalomo šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės!” Visa tai darėme pirmieji Lietuvoje, o veikiausiai ir visoje Sovietų sąjungoje…
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, tapome antruoju privatizuotu objektu Šilutės rajone. Tegaliu nujausti, kad tai lėmė jau iš naujos valdžios rūmų papūtę vėjai… Tas privatizavimas buvo irgi su peripetijomis. O netrukus tarsi gausi žolė derlingose Nemuno deltos pievose ėmė dygti nauji leidiniai: iš pradžių popieriniai, vėliau – internetiniai. Mano skaičiavimu, jų turime per 10. Derėtų džiūgauti. Tačiau kai kasmet Lietuvoje išgaruoja po 95 tūkstančius skaitytojų, jų taip pat mažėja ir Šilutėje, Pagėgiuose, Švėkšnoje, kitur.
Vietos žiniasklaidos gausa į Pamario kraštą atnešė iki tol Europoje neregėtų dalykų: laikraščio skelbimai tapo nemokami, vėliau jie ėmė kainuoti po 1 ar 2 litus (tiek jie tekainuoja ir šiandien). Reklamos įkainis Šilutės laikraščiuose dukart mažesnis nei Kretingoje, Gargžduose ar Tauragėje. Skelbimai iš įprastų pasaulyje reklaminių paskutinių puslapių atslinko net į pirmąjį bei visus kitus puslapius.
Tai lemia didelė konkurencija. Išlaikyti darbuotojus, spausdinti laikraštį, mokėti mokesčius – kainuoja, o pajamos mažos…
Spauda – tik prekė?
Skirmantė Galvydė:
– Žmonės domisi, skaito net ir darbe, tačiau ne popierinį laikraštį. Mat naujienos laikraštyje vėluoja gal 2-3 dienas, jos skaitytoją pasiekia jau pasenusios. Gal laikraštis jau pateikia ne naujienas? Tiesiog nespėja su įvykiais. Šiandien spauda prilyginta dešrelių ar naftos pardavimui. Tokia mokesčių politika. Tačiau jei laikraštis nori išlikti rinkoje, yra priverstas ir „parsiduoti“, nes nori būti spaudos žodžio, žinios skleidėju, tokia jo misija, tačiau turi dar mokėti algas galbūt dešimčiai darbuotojų, privalo sumokėti visus mokesčius. Jis negali nepataikauti skaitytojui, nes turi išgyventi. Žmonės skaito, domisi. Šilutiškiai visame pasaulyje nori žinoti viską, kas vyksta. Žinoma, naudojasi ir internetu.
Marijus Budraitis:
– Laikraštis – produktas, kaip duona, dešra. Žmogus nori ir to, ir kito – nori išbandyti, vis ta pati duona gali atsibosti. Žiūri ir kainos, tikisi akcijų, nuolaidų. Svarbu, kaip žurnalistas pateikia įvykį, ar laikraštis jį viešina, ar nutyli, kokiu kampu pažiūri – gina ar smerkia, koks analizės, jeigu ji yra, lygis, kiek objektyvumo.
Įdomios ir svarbios laikraščiuose dirbančios asmenybės. Esu prisirišęs prie vietinių laikraščių. Manau, jie reikalingi, kai kam svarbi jų kaina, kai kam – rašančios asmenybės.
Televizija man yra įdomus žaidimas. Per mėnesį televizijos laidą pažiūri kokie 5000 žiūrovų. Skelbiamas daugiatūkstantinių apsilankymų skaičius yra netiesa, nes jį galima nusipirkti už pinigus. Todėl šio tariamo žiniasklaidos priemonių populiarumo nesureikšminu, tačiau analizuoju, ką žiūrovai laidoje peržiūrėjo, o ką tiesiog prasuko. Iš to sprendžiu, kas žiūrovui įdomu, o kas – ne. Išties ne kiekvienas vietos politikas, pakalbintas mūsų televizijos laidoje, sulaukia žiūrovų dėmesio. Pritariu diskusijoje išsakytai nuomonei, kad ne Šilutėje gyvenantys mūsų kraštiečiai labai domisi viskuo, kas čia vyksta. Mes net žinome, iš kokių užsienio valstybių šilutiškiai peržiūri televizijos laidas.
Antanas Čepys:
– Darbe ant stalo sugula visi trys rajono laikraščiai, šalia „Verslo žinių“. Turime gausią spaudą. Kiek ji nepriklausoma? Nekyla įtarimų, kad parsidavusi politikams ar verslininkams, nors tokių pavyzdžių Lietuvoje yra. Mūsų krašto spauda yra aštriadantė, kad kažką nutylėtų, taip nėra. Pagal pasitikėjimą Lietuvoje spauda yra 41 iš 63 sąrašo. Tačiau spaudos nepriklausomybė mažėja. Štai žurnalistė parašė knygą apie pedofilijos skandalą, o ją atsisakė net spausdinti. Yra teisinių, ekonominių ir kitokių priežasčių, kurios verčia spaudą parsiduoti. Jei visuomenė nori turėti skaitomą spaudą, turime investuoti. Jeigu turime su spauda susijusių lūkesčių ir norų, turime sudaryti spaudai sąlygas.
Petras Skutulas:
– … neprašyti nemokamai išspausdinti skelbimą.
Skirmantė Galvydė:
– Keturi litai už 3 skelbimus? „Ką jūs sau manote!“ – išgirstame kliento pasipiktinimą…
Antanas Čepys:
– Žiniasklaida yra gyvenimo atspindys. Straipsnio lauki parengto profesionaliai ir analizuojančiai. Deja, dominuoja neigiamos naujienos, kriminalai. Aš pavargau pavargti, nebekreipiu į tai dėmesio. Amerikiečių spaudoje net iš nelaimės, kad nukrito lėktuvas, randama teigiamybė – nukrito ne ant gyvenamojo namo… Internete iki tikros informacijos turiu brautis pro „bunkių“ užpakalius…
Atsigręžti į paprastą žmogų
Skirmantė Galvydė:
– Mes esame kaimo laikraštis, mes turime skaitytoją, kuriam svarbu laikraštyje pamatyti, kad jo vaikas išmoko dainuoti, šoko, nupiešė kažką ar laimėjo konkursą. Išties rūpi vaikai. Apie juos skaito. Mes atiduodame duoklę šiems skaitytojams, spausdiname nuotraukų su vaikais, iš švenčių ir kt. Tai medelį pasodino, tai gėlę įteikė.
Tatjana Frišmantienė:
– Kaime skaito popierinius laikraščius, nori juose pamatyti save. Jie laukia laikraščių, kai juose aprašo šventes, nes nori ir save pamatyti nuotraukoje. Tai būna geros naujienos iš kokios šventės, o jeigu ten dar pasirodė jų vaikai…
Petras Skutulas:
– Bet yra ir tokių, kurie nori analizės, kokybės.
Tatjana Frišmantienė:
– Turite rasti kompromisinį variantą. Pirmuosiuose puslapiuose – vien negatyvios naujienos… Nes be to laikraščio nepirks? Reikia ir analizės – sutinku. Tačiau naujienas galima sužinoti iš pat labo ryto internete.
Antanas Čepys:
– Mane tenkina rajono spauda, o respublikinė – ne. Pasigendu rimto dienraščio.
Edvardas Jurjonas:
– Pasigendu rašinių apie paprastų žmonių nepaprastą gyvenimą. Apie juos vertėtų rašyti daugiau. Į pirmąjį puslapį nedėkite negatyvo, nes jis neduoda informacijos, kurią galima būtų panaudoti. Tai tuščia. Dar yra visuomeninis interesas. Štai skalūnų dujų gavybos šalininkai nusipirko spaudoje vietos ir rašė, o iš ko mums, mažiems, kurie prieštaraujame skalūnų dujų žvalgybai ir išgavimui, sumokėti, iš savo kišenės?
Popierinė spauda ar internetinė? Man patinka popierinė.
Jonas Jaunius:
– Man patinka spausdintas žodis su tuo popieriaus dulkių kvapu. Laikraščiai bando analizuoti, o internete – tik trumpa informacija, kurią perskaitai ir užmiršti. Toks dabar mūsų gyvenimo būdas – reikia greitų žinių. Atsirado galimybė komentuoti, tai tarsi galimybė išsiplūsti, išsilieti, išsikrauti. Ar tokia žiniasklaidos paskirtis?
Nė nesijungei, nė neskaitei, o populiarumo reitingai išpučiami ir nesąžiningai. Visuomenė pikta ir skurdi. Dar prisimenu, kaip vidurdienio žinios apie nelaimes Lietuvoje buvo populiariausios, kaip ir laikraštis „Liaudies sargyboje“, vėliau – „Akistata“. Matyt, žmogus nepasikeitė: jam gerai, kai kitiems blogai. Tačiau išsilavinusiems ir išprususiems skaitytojams tai neįdomu.
Norime profesionalumo, nes kai skaitai klaidą po klaidos, kurių nė neištaiso, nė neatsiprašo… Turi būti ir žiniasklaidos reiklumas sau. Geras siūlymas: rašyti apie paprastų žmonių nepaprastą gyvenimą. Tam pritariu. Verta nepamiršti ir publikacijos išliekamosios vertės, rašymo tikslo, esmės. Galima apie kažką daug prirašyti, tačiau jeigu tai neturi išliekamosios vertės?
Manau, popieriniai laikraščiai išliks, nors kartos ir keičiasi. O elektroniniai bus ne tik vieno sakinio žinios, kurias greit pamiršta. Kai pavartau senus laikraščius, kitaip vertinu jų reikšmę.

Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ

Laimos Putriuvienės nuotraukoje - Diskusijos dalyviai.