Diskusijos dalyviai euro atžvilgiu nusiteikę skeptiškai. (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2014-11-11)

Diskusijų klubo nariai prieš kelias savaites „Pamario“ laikraščio redakcijoje diskutavo apie lietuviško lito keitimą eurais. Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Jonas Jaunius, Antanas Čepys, Tatjana Frišmantienė, Edvardas Jurjonas, Birutė Servienė, Petras Skutulas. Svečių teisėmis diskusijoje dalyvavo verslininkas ir politikas Šarūnas Laužikas, Šiaulių banko Šilutės skyriaus vadovė Gražina Treigienė, ekonomikos mokslus baigusi Gintė Vingytė. 

Kolekcininkas Petras Skutulas diskusijos dalyviams pademonstravo savo surinktą lietuviškų pinigų rinkinį, papasakojo apie lietuviško lito gyvavimo istoriją. Lito kelias tebuvo labai trumpas: pirmas etapas – nuo 1922 m. spalio 2 d. iki 1941 m. kovo 25 d.; antrasis etapas – nuo 1993 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš viso Lietuva litą bus turėjusi tik 40 metų ir 10 mėnesių. Priminta, kad prieš pirmą kartą įvedant Nepriklausomos Lietuvos nuosavą valiutą litą, Lietuvos teritorijoje cirkuliavo bevertės ostmarkės ir vokiškos markės. 1919 m. Lietuvos Vyriausybė specialiu įsakymu pakeitė šių pinigų pavadinimą: ostmarkė buvo pavadinta auksinu, pfenigas – skatiku.
Prieš įvedant litą antrą kartą, nuo 1991 m. rugpjūčio 5 d. iki 1993 m. birželio 25 d. atkurtoje Lietuvos Respublikoje apyvartoje buvo bendrieji talonai, žmonių vadinti „vagnorkėmis“.
Beliko nepilni du mėnesiai, kai Lietuva savanoriškai atsisakys lito ir pereis prie bendraeuropinės valiutos euro.
Skaitytojams pateikiame pagrindines diskusijos dalyvių mintis.
Jonas Jaunius:
– Pagal klasikinį ekonomikos apibrėžimą – pinigai yra universali mainų prekė.
Kadaise tarp žmonių vyravo natūriniai bei paslaugų mainai, vėliau pakeisti pinigais. Pinigai yra tam tikras valstybės valdymo įrankis, kuris piliečiams yra patogus iki tam tikros ribos. Visos didelės reformos, rimtos pinigų operacijos ar valiutos keitimas tampa naudingi valstybei ir tampa nemažu išbandymu gyventojams, kurie tokiais atvejais jaučiasi iš dalies apgauti. Dar senojoje literatūroje minimas posakis „pinigai keičiasi – žmonės kenčia“.
Pinigų reformos vyksta savo tvarka, o prekių ir paslaugų kainą žmonės dažniausiai nustato savo tvarka. Pamenu, ir anuomet, kai keisdavosi valiuta, iš pradžių senųjų ir naujųjų pinigų santykis būdavo vienodas, bet po kažkiek laiko kainos ir prekių paslaugos gerokai šokteldavo…
Šarūnas Laužikas:
– Šiuolaikiniai pinigai – tai yra neasmeninis skolos raštelio pakaitalas, kuriuo tą skolą galima perduoti kitam žmogui…
Iš esmės šiuolaikiniai pinigai nėra padengti jokiomis vertybėmis. Kitiems asmenims perduodant pinigus kaip skolos raštelį, įrodoma, kad kažkas yra skolingas bankui ir yra įsipareigojęs už tai atidirbti visuotinai priimtą vertę, kuri yra nurodyta pinigo kupiūroje. Visos kitos pinigų vertės yra iliuzinės. Todėl, jeigu valstybė negarantuoja ir bankas nekontroliuoja pinigų emisijos, neįmanoma suvaldyti prekių ir paslaugų vertės keičiantis valiutai.
Pinigai yra ne tik atsiskaitymo už paslaugas, bet ir kaupimo priemonė. Pirmieji pinigai buvo monetos, kaldinamos iš aukso ir sidabro mišinio. Vėliau atsirado ir popieriniai pinigai. Pinigai buvo sukurti siekiant supaprastinti prekybą ir atsisakyti natūrinių mainų. Auksiniai ar sidabriniai pinigai turėjo realią vertę, kuri daugiau ar mažiau būdavo vienoda. Šiuo metu tendencingai populiarėja bankiniai atsiskaitymai, todėl įvairiuose atsiskaitymuose vis rečiau naudojami grynieji pinigai.
Lietuvoje įvedant eurą, pinigai jau tampa tarptautiniais. Tai tarsi visos ES kolektyviniai pinigai, kurių viena valstybė nebegali kontroliuoti. Visą šia emisiją reguliuoja Europos bankas.
Bene naujausia valiutos išraiška – elektroniniai pinigai – „bitkoinai“ (angl. bitcoin) ir panašūs. Teko skaityti apie tokį atvejį, kai vienas vyras už turimus elektroninius pinigus kadaise nusipirko picą. Pasirodo, jeigu jų nebūtų išleidęs, šiandien galėtų už juos gauti apie 2 mln. dolerių…
Galiu pasakyti, kad nežinau nė vienos su pinigais susijusios valstybinės reformos, kad išloštų vartotojas, šiuo atveju paprastas gyventojas.

Edvardas Jurjonas:
– Mano pagrindinis klausimas, kalbant naujos valiutos įvedimą, – kodėl mes atsisakome 107 proc. valstybės atsargomis padengto lito ir keičiame į eurą, kurio likimo mes negalėsime įtakoti?
Už stojimą į ES žmonės balsavo, bet nebalsavo už Lietuvos ir ES 2013 m. sutartį. Joje nenumatytas privalomas euro įvedimas. Sutartyje numatyta, kad nauja ES narė dalyvauja ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ką ir daro kitos ES narės, turinčios savo valiutą.
Kitose ES šalyse, kurios taip pat žadėjo įsivesti eurą buvo rengiami referendumai, o pas mus to nebuvo. Euras buvo įvestas su nuomone, neva, Lietuvos piliečiai to nori. Bet, mano manymu, bent du trečdaliai Lietuvos gyventojų nenori naujos valiutos.
Domėjausi šiuo klausimu tiek Latvijoje, tiek Estijoje, ir galiu pasakyti, kad ten žmonės nesidžiaugia naująja euro valiuta. Mūsų šaliai tai didelis žingsnis, bet reikėtų žinoti, jog įsivedus eurą teks dengti kitų ES šalių įsiskolinimus.
Žvelgiant kitu aspektu, euro įvedimas Lietuvoje yra ne ekonominis, bet politinis sprendimas. Politikai, priėmę tokius sprendimus, turėtų jausti atsakomybę, bet mūsų šalyje tokių dalykų nėra numatyta. Atsisakant lito ir įvedant vieningą pinigų politiką ekonominiame valdyme, yra federalinis valstybės kūrimo žingsnis. Įvedus eurą, grįžimo atgal prie lito nėra numatyta.
Turėsime didelių finansinių įsipareigojimų, apie kuriuos šiandien dar nekalbama. Savo kalbomis euro įvedimo nebesustabdysime, todėl belieka šią reformą priimti.

Gintė Vingytė:
– Dar 2005 m. su studentais rengėme pranešimą, ar Lietuvai reikia euro. Jau tada politiniuose užkulisiuose buvo kalbama, jog Lietuvai dar nereikia euro, nes buvo pakankamai stipri ir stabili vietinė valiuta. Lietuva neatitiko ir infliacijos kriterijų. Tada diskusija ir baigėsi tuo, kad dėl netinkamo infliacijos kriterijaus euras atitolo.
Tada diskutuojant supratome, kad prie euro įvedimo klausimo grįšime vėliau, o tas „vėliau“ atėjo 2014-2015 m. Nuo 1994 m. mes priklausome valiutų valdybos modeliui, litas buvo susietas su euru, todėl tebuvo laiko klausimas, kada bus paskelbtas pranešimas apie perėjimą prie euro.
Kiekviena šalis, turėdama savo valiutą, jaučiasi savarankiškesnė ir stipresnė, todėl euras laimės mums nepridės. Nors litas yra dar jauna valiuta, jos atsisakyti tikrai nereikėjo.

Gražina Treigienė:
– Mano asmenine nuomone, pinigai yra tik priemonė. Esmė, kokioje mes esame ekonomikoje ir koks mūsų tikslas. Norint įsivesti naują valiutą, ta galima ir padaryti, o nenorint randama priemonių, kaip to nepadaryti.
Manau, kad žmonės gali būti nepatenkinti ne pačiu euru, o susidarysiančia ekonomine situacija. Tarp valstybių yra nepalanki ekonominė situacija, tad infliacija bus pakankamai didelė ir kainos augs. Prekių ir paslaugų kainos didėja bet kokiu atveju, bet valiutos pasikeitimo metu, visa tai įvyks vienu metu. Dėl to, kad tai bus taip akivaizdu ir matoma visiems gali būti šokas ir kels žmonių nepasitenkinimą.
Jau yra suplanuota, kad Lietuva perves 1 mlrd. eurų į Europos ekonominio stabilumo fondą. Bet nėra niekur numatyta, kad ES šalys vienodai ir tvarkingai klestėtų pagal vieną matą ir laikytųsi fiskalinio deficito, todėl neišvengiamas ekonominis nuosmukis, kuris priklauso ne nuo pinigų rūšies, o nuo valstybių ekonomikos.

Antanas Čepys:
– Skaitytojams gali susidaryti nuomonė, kad į diskusiją šiandien susirinko vien euro skeptikai…
Kaip Lietuvos pilietis galiu pasakyti, kad nostalgija litui liks, nes jis tik neseniai pas mus grįžo ir mes jį keičiame kažkuo. Bet kaip ES pilietis, atėjimą į euro zoną vertinu teigiamai. Jeigu mes esame ES nariai, tai turime turėti ir bendrą valiutą. Vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl aš esu už eurą, tai faktas, kad lito destabilizavimas kainuoja kelis milijardus. Jeigu šiandien kas nors norėtų nuvertinti litą, tai kainuotų palyginus nedaug. Euro taip lengvai nuvertinti nepavyktų. Tai šiai valiutai suteikia reikiamo stabilumo.
Kainų kilimas yra neišvengiamas, gal jis buvo šiek tiek pristabdytas prieš įvedant naują valiutą, vėliau jis natūraliai šoktels. Jūs man parodykite Europoje valstybę, kur yra mažos kainos, o šalis turtinga. Juk nėra tokios valstybės! Viena iš turtingiausių valstybių – Danija, tad pažiūrėkite kokios ten kainos.
Nepaisant to, kad įvedus eurą bus ir pliusų ir minusų, bet žiūrėdamas kaip ekonomistas galiu pasakyti: įvedus eurą tiek politinė, tiek ekonominė nauda bus didesnė nei pasilikus savo valiutą.

Užrašė Simonas SKUTULAS

Skaitytojų komentarai.

Gaila mūsų gražaus lito. Eurai ilgai mums bus svetimi. Su litu tarsi dalį kažko lietuviškai brangaus atima.

Euras dar labiau nuskurdins žmones.:(((

Skaitau visas sitas diskusijas, man įdomu. Ir temas jie pasirenka geras. Daugeli pažystu, jų nuomonės kartais susikerta, bet gerai kai kiekvienas gali pasakyti taip kaip jam atrodo. Būna įdomios istorijos priminta. Linkiu sekmės. O lito man labai gaila. neilgai juos džaiugėmės. Kiek prisimenu visi pinigų keitimai žmogui buvo ne naudon. Ir dabar tas pats bus.

Susiję straipsniai.
Euras atėjo;