Politinis korektiškumas. Kas tai?
Politinis korektiškumas: kas tai ir kuo jis pavojingas?
Vis dažniau girdime: išgalvota statistika, perrašyta istorija, feminizmas, gėjų teisių judėjimas ir pan. Manau, kad ne vienas susimąstome: iš kur visi šie dalykai, tie melai-nemelai, tie ne visada suvokiami reikalavimai, atėjo? Kodėl, vos išsikovoję laisvę, turime pradėti bijoti. Kai bijai pavartoti žodį, kuris gali būti įvardintas kaip įžeidžiantis, rasistiškas, seksistiškas ar dar bala žino koks, tai pradedi bijoti ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Iš kur tai ateina? Kas tai yra?
Pasirodo, kad Vakarų politologai jau seniai vartoja terminą „politinis korektiškumas“. Šis pavadinimas gimė kaip juokelis komiksuose, tačiau yra žmonių, manančių, kad tai yra didžioji XX amžiaus liga. Nestabdomas politinio korektiškumo plitimas yra neabejotinas požymis, jog save demokratinėmis vis dar laikančiose Vakarų šalyse sparčiai ir nepastebimai įsitvirtina naujo tipo „švelnusis“ - technokratinis - totalitarinis valdymas. Tiesiogine jo išraiška esantis politinis korektiškumas yra mąstymo ir viešojo kalbėjimo kontrolės forma, kuri pasitelkiama siekiant įtvirtinti totalitarinės ideologijos viešpatavimą. Ši totalitarinė ideologija yra modifikuota marksistinio komunizmo doktrinos versija ir siekia to paties tikslo - sugriauti Vakarų civilizaciją. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio ji pradėjo užvaldyti Vakarų pasaulio akademinę ir viešąją erdvę ir yra viena svarbiausių Vakarus ir ypač ES ištikusios bei vis gilėjančios dvasinės, moralinės ir politinės krizės priežasčių. Vakarų šalių pasimetimas ir bejėgiškumas vykstančios islamo invazijos akivaizdoje dideliu mastu yra sąlygotas politinio korektiškumo diktatūros, neleidžiančios blaiviai ir atvirai įvardyti Vakarus ir Europą kamuojančių problemų ištakų, jų tikrojo pobūdžio ir masto. Jeigu nebus sustabdyta šios ideologijos plėtra, ES neišvengiamai pasmerkta subyrėti ir žlugti jau netolimoje ateityje.
JAV rašytojo, politikos eksperto Viljamo Lindo (William S. Lind) nuomone, politinis korektiškumas yra kultūrinis marksizmas. Tai marksizmas, iš ekonominio paverstas kultūriniu. Jis tvirtina, kad palyginus pagrindines politinio korektiškumo dogmas su klasikiniu marksizmu, panašumai tiesiog bado akis. Štai keletas iš jų.
Kaip ir ekonominis marksizmas, kultūrinis marksizmas politinio korektiškumo istoriją aiškina tik per vieną veiksnį. Ekonominis marksizmas sako, kad visa istorija priklauso nuo to, kas valdo gamybos priemones. Kultūrinis marksizmas sako, kad visa istorija priklauso nuo to, kuri grupė, apibrėžta per rasę, lytį ir panašų aspektą, dominuoja kitų grupių atžvilgiu. Niekas kitas tada nedomina. Viskas, kas vyko praeityje, suvedama į tą vieną dalyką.
Klasikiniame ekonominiame marksizme tam tikros grupės (darbininkai ir valstiečiai) iš anksto yra geros, o kitos grupės (buržuazija) iš anksto yra blogos. Taip pat ir politinio korektiškumo atveju tam tikros grupės yra iš anksto geros: feministės moterys (nes kitokios nuomonės moterų būti negali), juodaodžiai, homoseksualai ar pan.. Šios grupės iš anksto pastatomos į „aukų“ vietą, todėl yra geros savaime, nekreipiant dėmesio į tai, ką jos daro. Taip nutiko Lietuvoje, kai prasidėjo diskusija dėl pabėgėlių priėmimo. Pabėgėliai iš anksto buvo priskirti gerųjų grupei, o visi, kas uždavė klausimą, kad gali būti ir nelabai gerai, iš karto atsidūrė blogųjų (suprask, buržua, kuriuos reikia eksproprijuoti) tarpe.
Įdomiai atrodo kultūrinis nusavinimas. Klasikiniai marksistai kalbėjo apie buržuazijos nuosavybės nusavinimą (o Rusijoje komunistai tai ir įvykdė). Panašiai ir kultūriniai marksistai nusavina universitetus per tokius dalykus kaip priėmimo kvotos. Viljamas Lindas pastebi, kad JAV kai kurie universitetai net ir su labai gerais mokymosi pasiekimais nepriima į universitetą baltaodžio studento dėl to, kad galėtų būti priimtas ne taip gerai besimokantis, bet taip vadinamai gerai grupei priklausantis juodaodis ar ispanakalbis. Vadinasi, iš baltojo nusavinama galimybė studijuoti.
Abi marksizmo formos turi analizės metodą, kuris joms iš anksto duoda norimą rezultatą. Klasikiniam marksistui tai politinė (marksistinė) ekonomika, o kultūriniam marksistui – dekonstrukcija. Dekonstrukcija paprasčiausiai paima bet kokį tekstą, pašalina iš jo visą prasmę ir vietoj jos įdeda bet kokią trokštamą prasmę. Tokiu būdu tekstai paprasčiausiai perdaromi taip, kad įrodytų, jog „visą istoriją lemia, kurios grupės turi galią kitų grupių atžvilgiu“.
Williamo S. Lindo nuomone šie panašumai nėra atsitiktiniai. Politinis korektiškumas turi istoriją, kuri prasideda Pirmojo pasaulinio karo laikais. Marksizmo teorija teigė, kad kai Europoje kils didelis karas, darbuotojų klasė visoje Europoje sukils ir nuvers savo buržuazines valdžias. Bet 1914 m. kilo I Pasaulinis karas, o Europos darbininkai žygiavo po savo šalių vėliavomis tam, kad vienas su kitu kovotų. Tada marksistai nutarė, kad didžiausia kliūtis marksizmo rojaus sukūrimui buvo pati Vakarų civilizacija. Pvz., jau 1919 m. Vengrijoje bolševikinė Belos Kuno vyriausybė mokyklose įvedė lytinį švietimą. Ir būtent dėl to šalies darbininkai neparėmė Belos Kuno vyriausybės, nes vengrai, taip pat ir darbininkai, tokio lytinio švietimo buvo priblokšti.
1923-aisiais Vokietijoje buvo sukurtas „smegenų centras“: prie Frankfurto universiteto įkurtas marksizmo institutas, pavadintas Socialinių tyrimų institutu. 1971 m., kai Socialinių tyrimų institutas pradėjo populiarėti, vienas iš jo steigėjų rašė: „Norėjau, kad institutas taptų žinomas, tikriausiai net garsus, būtent dėl savo indėlio į marksizmo plėtrą.“ „Jei galima teigti, kad savo veiklos pradžioje institutas daugiausia analizavo buržuazinės visuomenės socio-ekonominius pamatus, tai po 1930-ųjų dėmesys perkeliamas į šios visuomenės kultūrinį antstatą. Tradicinę marksistinę formulę, aiškinančią šių dviejų dalykų ryšį, kvestionuoti pradėjo būtent po 1930-ųjų išvystyta kritinė teorija.“ Ir kaip teigia Viljamas Lindas, radikalus feminizmas, moterų studijų departamentai, gėjų studijų departamentai, juodaodžių studijų departamentai ir kiti panašūs dalykai - yra šios kritinės teorijos atšakos. Frankfurto mokyklos veiklos esmė buvo sujungti Marksą su Froidu ir sukurti teoriją, vadinamą kritine teorija. Šios teorijos atšakose atsiranda kvietimas sukurti „polimorfiško iškrypimo“ visuomenę – būtent taip vadinamas ateities pasaulis. Šiuo požiūriu, vyriškumas ir moteriškumas nėra „esminių“ seksualinių skirtumų atspindžiai, kaip galvojo romantikai. Tai kilo iš skirtingų atliekamų funkcijų, kurios bent dalinai buvo socialiai apspręstos.
Kaip visa tai persikėlė į JAV (o kartu su JAV galios plitimu – išplito ir pasaulyje)? Viljamas Lindas sako, kad Frankfurto mokyklos nariai buvo marksistai, o taip pat visi jie buvo žydai. Todėl Vokietijoje į valdžią atėjus naciams Socialinių tyrimų institutas buvo uždarytas, o jo nariai pabėgo. Jie pabėgo į Niujorką ir tais pačiais metais su Kolumbijos universiteto pagalba ten pratęsė instituto veiklą. Po truputį nemažai instituto narių, nors vis dar rašė vokiškai, perkėlė savo dėmesį nuo vokiečių visuomenės į amerikiečių visuomenę ir kritinę teoriją ėmė taikyti pastarajai. Prasidėjus II pasauliniam karui, kai kurie instituto nariai nuėjo dirbti į vyriausybę.
Viljamo Lindo nuomone, Amerika šiandien tampa ideologine valstybe su visiems valstybės galios primetama oficialia ideologija: žmonės jau kišami į kalėjimus dėl savo politinių minčių, vadinant tai „neapykantos kurstymo“ nusikaltimais. JAV Kongresas ruošiasi šią kategoriją išplėsti dar labiau, vyksta teroras prieš visus, kurie universitete mąsto ne politinio korektiškumo kategorijomis. O niekas nesibaimina, nes visa tai pridengta juoką keliančiu pavadinimu - politinis korektiškumas.
Politinio korektiškumo plitimas ES yra milžiniška problema, kuri slepiasi po „europinių vertybių“ iškaba. Todėl ne tik Vakarų Europos, bet ir komunistinę vergiją patyrusios Rytų Europos visuomenės dar nėra perpratusios šios neokomunistinės ideologijos prigimties ir deramai neįvertina jos griaunamosios galios. Bet ES gali išlikti tik tuo atveju, jeigu nebus tildomi ir represuojami realistiškai jos padėtį vertinantys ir alternatyvius jos raidos kelius siūlantys žmonės.
Lietuvoje politinis korektiškumas kol kas daugiausia diegiamas palyginti švelniomis ir paslėptomis formomis. Tačiau jis jau prasismelkė į visas viešojo ir akademinio gyvenimo sritis ir įgyja vis daugiau atvirai represinių bruožų. Politinio korektiškumo reikalavimams nepaklūstantys piliečiai vis dažniau patiria patyčiomis ir žeminimu pasireiškiantį moralinį ir psichologinį spaudimą. Daugėja atvejų, kai įvairiais „demokratiškais“ būdais „ideologiškai netinkami“ asmenys buvo pašalinti arba juos mėginama išstumti iš mokslo ir mokymo įstaigų. Apie tokius „politkorektiško“ susidorojimo su kitaminčiais atvejus „Vilniaus forumas“ planuoja plačiai informuoti visuomenę artimiausiu metu. Tęsiant blogiausias sovietmečio tradicijas multikultūralizmo ideologija brutaliai brukama per masinę žiniasklaidą. Ji įtvirtinta ir dominuoja šalies aukštosiose mokyklose ir mokslo tyrimų centruose nepaisant to, kad ten vykdomos genderistinės „lyčių studijos“ yra ideologizuotas pseudomokslas, niekuo nesiskiriantis nuo sovietmečių dėstytų SSKP istorijos, „mokslinio komunizmo“, „mokslinio ateizmo“ ir kitų panašių ideologiškai pagrįstų disciplinų. Esama pagrindo teigti, kad politinio korektiškumo kanonams palenkti Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai darosi ne mažiau ideologizuoti negu sovietmečiu. Ypač pavojinga tai, kad ši totalitarinė ideologija užgožė tikrąjį mokslą net Lietuvai gyvybiškai svarbiose tyrinėjimų ir studijų srityse. Vienais įtakingiausių ir agresyviausių jos sklaidos židinių tapo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas - akademinės institucijos, kurių pirmutinė ir svarbiausia pareiga turėtų būti domėtis ir atsakingai rūpintis šalies saugumo reikalais.
Kai bijai pavartoti žodį, kuris gali būti įvardintas kaip įžeidžiantis, rasistiškas, seksistiškas ar dar bala žino koks, tai pradedi bijoti ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Iš kur tai ateina? Kas tai yra?
Kodėl patyręs statybininkas žioplą brigadininką ar meistrą nebijo pasiųsti „š...“ nežinoma kryptimi ir atstumu, o inteligentas, aukštuosius mokslus baigęs profesorius, mokytojas, kultūros darbuotojas, mokslininkas ar tiesiog valstybės tarnautojas, viešai kalbėdamas turi bijoti pasakyti, ką galvoja...
Parengta pagal „Vilniaus forumo“ medžiagą ir JAV rašytojo, politikos eksperto William S. Lind kalbą „Politinio korektiškumo ištakos“:
Straipsnio komentarai
