Vieni dar tik pradeda atostogas, o kiti gal spėjo ir užmiršti tuos nedidelius malonumus. Nors vasara jau persirito į antrą pusę, o rugpjūtis lietuviams tapatinasi su svarbiais rugiapjūtės darbais, tiems, kas gali, vis dar norisi neskubėti. Ką apie gyvenimą Šilutėje ir apylinkėse gali sužinoti tie, kurie nenori išeiti iš namų? Lieka žiniasklaida, internetas.

Pirmiausia apie gerus dalykus. Kaip jau įprasta, vasarą daug straipsnių apie įvairias seniūnijų šventes ir kitus kultūros renginius. Apie juos plačiau kalbėti nėra ką, nes seniūnijų šventės dažniausiai plačiai aprašomos, o geri darbai kalba patys už save. Tačiau malonu sužinoti, kad mokytojas Anatolijus Žibaitis apdovanotas civiliams skirtu medaliu „Už nuopelnus“, kuriame įrašyti žodžiai „Laisvė, Garbė, Tėvynė“. Gera skaityti, kad buvusi Vydūno gimnazistė Laura Regelskytė Vilniuje pavadinta „vaikščiojantis Šilutės stebuklas“, nes keturis valstybinius egzaminus išlaikė surinkdama 100 balų, o vieną - 99. Bet liūdina, kad tokie moksleiviai Šilutėje darosi retenybė ir jau vadinami stebuklu. Kaip neprisiminsi, kad kažkada fizikų metodinis ratelis siūlė ir Savivaldybėje buvo pradėta kalba apie formalųjį švietimą papildantį gamtos mokslų ugdymą, bet dabar visi užmiršo.

Nustebino koncertinių renginių gausa (Kintų muzikos festivalis, „Muzikos malūnas 2017“ Sauguose, „Muzikuojanti Rusnės sala“) ir pagalvojau, kad gal jau baigėsi seniūnijų (ar seniūnų?) lenktybės kas didesnį paminklą pasistatys ar gražesnį gėlyną įsirengs, nes graži aplinka turėtų būti lyg ir norma. Pagal aprašymus visų koncertų programos geros, atlikėjai aukšto lygio. Tik gaila, kad koncertų dienos sutampa, tai pagalvojau: kaip muzika besidomintis žmogus turi pasirinkti ir suspėti? Pvz., liepos 30 d. vyko koncertai Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje (10 val.), Sauguose (15 val.) ir Kintuose (20 val.), rugpjūčio 2 ir 4 d. d. renginius Rusnės salos ir Kintų muzikos festivaliuose skiria tik 2 valandos. Būtų gerai, kad šie koncertai irgi netaptų lenktynėmis. Tačiau jeigu prisiminsime, kad Šilutės strateginė kryptis – turizmas, tai atvykusiems tikrai turi būti maloni pasiūlymų gausa ir įvairovė.

Kalbant terminais, reikėtų pasakyti, kad Kintų muzikos festivalis jau rado savo nišą rinkoje: gerai dirbama viešųjų ryšių srityje, bilietai platinami per žinomą bilietų platintoją, garantuotas spaudos dėmesys. Jeigu paprastai: festivalis laiku ir vietoje, kintiškiams ir aplinkiniams pristato gerą, įdomiai garsių atlikėjų atliekamą muziką. Nežinau kodėl, bet Saugų bažnyčioje sekmadienį koncertavusio Rachmaninovo choro iš Kylio pasiklausyti neatvyko nei vienas žiniasklaidos atstovas (bent jau aš nemačiau pažįstamų). O parašyti būtų apie ką, nes visuomenei įdomi gali būti ir pati choro atvykimo istorija. Aš nevertinsiu to, ko neišmanau, gal savo įspūdžiais apie koncertą pasidalins šilutiškiai chorų vadovai (pvz., V. Matulis, V. Jovaiša), bet pabaigoje J. Gudavičiaus dainą K. Sakalausko-Vanagėlio žodžiais „Kur giria žaliuoja“ „bisui“ lietuviškai atlikęs choras tikrai pateisino savo, kaip trisdešimčia kalbų dainuojančio choro vardą.

Laikraščiai aprašo, kad buvo paminėtos H. Šojaus mirties 80-osios metinės. Tai liūdna sukaktis. Pavasarį minėjimai linksmesni: juk H. Šojaus gimtadienis balandžio 1 d. Tai gal kada nors H. Šojaus atminimą pradėsime minėti nestandartiškai: teatralizuotomis šventėmis ar humoro festivaliais, nes ir jo mirčiai skirtos eilės rodo linksmą būdą. Gerai, kad nors tokiomis progomis pastebime, jog buvusių dvaro kapinių teritorija netinkamai prižiūrima. Ar tik seniūnija kalta? Ar ne šilutiškiai sumynė takus per veją, kur realiai yra buvusios kapavietės? O gal R. Steponkui laikas prisiminti viename iš seniūnų pasitarimų pasakytą frazę, kad „žinau vieną būdą, kaip sutvarkyti gyvatvores, kad pro jas neitų žmonės“?

Net keli žiniasklaidos šaltiniai mini naujieną, kad Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus su rajono vadovais aptarė planą: nutiesti naują vandens kelią Kuršių mariose (nuo Atmatos žiočių į Ventės ragą?). Tas kelias vėliau būtų perduotas savivaldybės žinion. Aš manau, kad tai tik dar viena (kažkam naudinga?) nelabai įgyvendinama idėja. Nes paskaičius apie Savivaldybės vadovų spaudos konferenciją, aišku, jog net ir prieš kelis metus suderinti projektai dėl vidaus vandens kelių plėtros Nemuno deltoje stringa, Rusnės uostas vis dar be laivų. Ir vieno skaitytojo komentaras po šia naujiena internete, kad neparašyta ar kelias bus asfaltuotas ar trinkelėmis klotas, tik iš pirmo žvilgsnio juokingas. Manau, komentaro autorius turi omenyje, kad jau turimus sausumos kelius savivaldybė neprižiūri taip, kad gyventojai būtų patenkinti, tai iš kokių lėšų vykdytume šio vandens kelio priežiūrą? Apie tas lėšas nerašo niekas, matyt, niekas ir nepaklausė nei projekto idėjos autorių, nei jai pritarusių rajono vadovų.

Kad dažnai pateikiama tik dalis reikalingos informacijos, liudija ir dar viena vos ne visuose leidiniuose išplatinta žinia: Šilutėje 2017 metų I pusmetį per užstato sistemą grąžinta virš 3,3 mln. pakuočių (plastiko ir stiklo buteliai, skardinės). Klausimas: o kiek jų buvo parduota parduotuvėse? Sakysite sunku paskaičiuoti, bet ten pat pasakyta: „kiekviena sistemoje dalyvaujanti pakuotė yra pažymėta, buteliuko ir skardinės tikslumu žinoma, kiek ir kokių pakuočių buvo išleista į rinką, ir kiek jų buvo sugrąžinta.“ Taigi, ką surinkome giriamės, o kiek pardavėme? Gal skirtumas gąsdina?

Mano dėmesį atkreipė net kelios publikacijos, kurių tematika lyg ir skirtinga, bet yra bendras vardiklis: pinigai ir visuomenės iniciatyvos.
Pagrynių gyventojai skundžiasi, kad neveikia drenažo sistemos, skęsta namų rūsiai. Vis „nepagaunamas“ seniūnas sako, kad kažkas „prikišo nagus ir poroje vietų užkišo“. Iš tokio pasakymo lyg ir aišku, kad drenažas buvo sugadintas. Kas tai padarė: gyventojai statydami namus, ar statybininkai, prieš kelis metus tiesę magistralinius nuotekų vamzdynus? Kodėl nebandoma įvardinti kaltų, kad jie ištaisytų klaidas ar sumokėtų už papildomus darbus? Juk Pagryniai plėtėsi užimdami žemės ūkio paskirties žemes: skubėjo, statėsi, ne visi buvusias melioracijos sistemas saugojo. O dabar už visų pinigus reikia gelbėti? Svarbiausia, kad lėšų melioracijos sistemų atnaujinimui trūksta realiai. Saugų gyvenvietėje irgi vanduo stovi ten, kur dar prieš pora metų po lietaus jo greit nelikdavo. Vietiniai sako, kad problemos prasidėjo kai buvo atnaujinti ir išplėsti kanalizacijos nuotekų tinklai. Specialistai pasakytų, kad drenažo sistemos senos, gali būti vamzdeliai užsikišę ar palūžę. Praėjusia savaitę prie gimtų namų tvoros iškasiau buvusio griovio vietoje duobę. Kasiau, kad Savivaldybės vadovams parodyčiau seną drenažą, mat planuose jo nėra. Atkasiau: prieš ~40 metų kloti drenažo vamzdžiai sveiki, ir stiklo vata vietoje, dengia sandūras lyg nauja. Tai kur tas kamštis, kad po liūties daržo vagos pilnos vandens? Tikiuosi, iki šalnų Administracija sugebės atrasti „naujai rastos“ trasos galą ir bent vienoje gatvėje vanduo vėl nubėgs.

Vilkyčiuose skundžiamasi neišvežamomis šiukšlėmis, ne vietoje išmestomis senomis padangomis, kuriomis „vaikai žaidžia, ridena gatve, kur nesaugu“. Žmonės sako, kad seniūnė kalta, nesutvarko. Tai gal seniūnė turėtų budėti Vilkyčiuose ir saugoti tuos vaikus, mokyti juos elgesio bei žaidimų? Ar gal visi besiskundžiantys yra tokie vargšai, kad neturi kaip nufotografuoti, kas išmeta padangas ne vietoje? Kol visuomenė bus pakanti, tol gyvensime šiukšlini. Dabar gi vėl kalbame apie stebėjimo kamerų pirkimą. (O kodėl už tuos pinigus ne žaidimų aikštelė?) Greit tapsime policine valstybe, nes netgi po langais šiukšles išmetusius tinginius kažkas turi suskaičiuoti. Ir kodėl seniūnė už viską bando atsakyti, jeigu Savivaldybės administracijos Viešųjų paslaugų skyriaus viena iš funkcijų yra „imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti“ gyventojų skunduose keliami klausimai. Bet apie šiukšles Vilkyčiuose rašiusieji su šio skyriaus specialistais ko gero nebendravo.

Švėkšnos parkas. Spauda aprašo situaciją, kai už pasivaikščiojimą po parką reikėjo susimokėti, labai gražiai pateikiama teritorijos valdytojų pozicija. Tikrai neįprasta mūsuose, kad už vaikščiojimą tam tikroje vietoje renkamas mokestis. Bet ta mada (ar kas tai?) ateina link mūsų kartu su visais kitais vakarietiškos civilizacijos privalumais bei trūkumais. Pavyzdžiui, Sopote (Lenkija) reikia susimokėti, kad galėtum nueiti pasivaikščioti jūros tiltu. (Kaip manote po kelių metų taip padarys Palangos savivaldybė?). Tačiau mes kitokio paveldo ir kitokia mūsų istorinė atmintis, todėl tikėtis iš visuomenės lengvai kažką atimti (šiuo atveju: laisvę vaikščioti per svetimą žemę, nesvarbu ar tai dvaro kapines ar parkas), nereikėtų. Suprantu parką valdančius verslininkus, bet kodėl iš karto pulti į kraštutinumus ir apmokestinti visus? O gal galima pradėti nuo tų, kurie uždirba iš pasivaikščiojimo po Švėkšnos parką? Juo labiau, kad ekskursijas su gidais, fotosesijas ir kt., kas viešoje vietoje užsiima pelną nešančia veikla, mini ir patys verslininkai.

Tai tik keli pastebėjimai apie tai, kas vyksta mūsų krašte, jeigu vertintume žiniasklaidos priemonių pateiktą informaciją.  Be abejo, apžvalga nepretenduoja į išsamią visų publikacijų analizę. Mūsų vietinėse žiniasklaidos priemonėse, kaip madinga, neapsieinama be kriminalinės informacijos. Bet šios informacijos tikrai nekomentuosiu, nes blogus darbus ir nelaimes reklamuoti nėra reikalo. Kitam kartui liko ir žiniasklaidoje pateikiamos Savivaldybės vadovų bei tarybos narių veiklos aptarimas.

Šaltiniai: penktadienio, liepos 28 d. laikraščiai („Pamarys‘, Nr. 57; „Šilutės naujienos“ Nr. 56; „Šilokarčema“ Nr. 56), šių leidinių internetiniai puslapiai (tik „Pamarys“ paskutinio numerio medžiagą kartu įkelia ir į internetinį leidinį; kitų leidinių medžiaga internete nuo popieriuje pateikiamos informacijos  „atsilieka“); internetiniai leidiniai „Šilutės žinios“, „Šilutės eta žinios“. Populiariuoju „facebuke“ (neseniai išgirdau naujai siūlomą terminą „veidaknygė“) nesinaudota.