Švietimo bėdos ir džiaugsmai.
I dalis. Kas yra Švietimo užsakovas Lietuvoje?

Šilutė, Diskusijų klubas 17.17.
(Parengta pagal diskusijose išsakytas mintis; 2016 m. kovas; 2018 m. balandis)

2016 m. kovas.

Prieš kalbant apie konkrečius švietimo dalykus, noriu pateikti keletą bendrų pastabų. Aš visada bandau suvokti pradžią, kilmę bet kurio reiškinio: kodėl kažkas yra taip, o ne kitaip? Kodėl dabar vaikai privalomai vedami į mokyklą? Ko siekia Valstybė, įvesdama tam tikrą privalomą mokymą? O kaip mokymas buvo organizuojamas istoriškai?

Kažkada vaikai išmokdavo tiek, kiek papasakodavo ir parodydavo tėvai ar seneliai, paaugliai amato paslapčių mokėsi iš dirbančių meistrų, o vėliau žmogus ką nors naujo sužinodavo jeigu sąmoningai ieškodavo, eksperimentuodavo, bandydavo. Vėliau pradėta visus organizuotai mokyti rašto ir skaičiavimo, bet mokyklos būdavo įkuriamos tam tikros gyvenamosios vietos žmonių iniciatyva: kaimuose – pradžios mokyklos, miestuose – gimnazijos ar kitokios mokymo įstaigos. Taigi, valdžia švietimu ilgą laiką nesirūpino, netgi galėjo neleisti, drausti mokyklų darbą, pvz., visi žinome, kad universitetui įkurti net ir leidimą reikėjo gauti. Vadinasi, tėvai, bendruomenė buvo užsakovas, kuris lyg ir formuodavo reikalavimus mokytojui: jeigu vaikai neišmokta rašyti ar skaičiuoti, mokytojui neišmoka algos ir paleidžia, o kitiems mokslo metams suranda naują.

Kas nutiko, kad šiandien Valstybė sako: mokytis yra privaloma, o tėvai, neleidžiantys vaikų į mokyklas, gali būti nubausti? Tai reiškia, kad Valstybė perėmė užsakovo funkcijas: ji nurodo ką, kaip, kiek ilgai reikia mokytis. Manau, suprantame, kad įvesdama privalomą mokymą Valstybė lyg ir pasako, kad ji siekia turėti išsilavinusius piliečius, kurie su būtent tokiu žinių bagažu galės tinkamai prisidėti prie visuomenės gerovės kilimo. Valstybė organizuoja švietimą taip, kad ne tik liepia mokytis, bet ir patvirtina privalomas programas: nurodo, ko reikia mokytis.

Taigi, vietoje asmeninės iniciatyvos ir noro įgyti žinias, turime Valstybės reguliuojamą sistemą, kur nurodyta, kad privaloma lankyti mokyklą iki tam tikro amžiaus ir privaloma įgyti būtent tokias žinias bei įgūdžius. Lietuvoje mokslas iki 16 metų yra privalomas, yra patvirtintos mokymo programos. Ir  nutiko taip, kad viskas lyg apsivertė aukštyn kojomis. Kažkada visi norėjo mokytis, o privalomas mokslas pasidarė tarytum nepageidaujamas. Kodėl? Priežasčių daug, nes nenoras mokytis nėra absoliutus: tai gyvenamoji aplinka, tai bendras suvokimas, kad man nereikia to, ko mokoma.

Manau, viena iš priežasčių yra grynai psichologinė, nes nėra aiškaus atsakymo, kas aukščiau: teisė į mokslą ir kokybiškas žinias ar pareiga mokytis pagal valdžios sugalvotas programas? Juk dėl teisių mes įpratę kovoti, o pareiga – jeigu galime, tai norisi jos nevykdyti. Mūsų visuomenė dar nesuvokia, kad teisių be pareigų nebūna.

Mąstymas apie tai, kad geras Pareigų atlikimas yra Garbė – šiandien tai lyg atgyvena.

Kita priežastis – gyvenimo lygio kokybė. Jeigu valstybė tvirtina mokymo programas ir nori turėti išsilavinusius asmenis, tai ji turi sudaryti sąlygas, kad tie žmonės jaustų: mūsų čia reikia. Deja, bet kartais (kaip senais, proletariato diktatūros metais) geras amato žinovas uždirba daugiau, o svarbiausia – ir visuomenėje vertinamas labiau, negu žmogus su išsilavinimu.

Dar viena iš galimų nenoro mokytis priežasčių – mokome to, ko nereikia. Arba nesugebame parodyti, kad to reikia. Mokinys turi suprasti, kad tai, ko mokosi, padės jam gyvenime. Deja, bet vis labiau įsigalint vartotojiškai visuomenei, žinių reikia vis mažiau. Gali nieko nežinoti apie vidaus degimo variklį ar apie perspektyvą mene, bet sėkmingai važinėsi automobiliu ir keliais kompiuterio klavišų paspaudimais paprastą nuotrauką padarysi vos ne menine. Asmens teisė į mokslą lyg ir sako, kad aš noriu mokytis to, kas man patinka, ir nebūtinai visko, ką liepiate. Šia prasme sutinku, kad švietimo sistemoje reikia permainų, reikia rimtai peržiūrėti mokymo programas.

Tačiau aš nesutinku, kai sakoma, kad svarbiausia yra kažkaip kitaip mokyti, vesti pamokas taip, kad susidomėtų. Nežinau, ar gerai išsireiškiu, bet man bandymas „kaip nors sudominti“ – tai lyg prašymas, kad mokinys atliktų savo pareigą. Be abejo, mokytojas turi tinkamai išaiškinti medžiagą, pateikti žinias prieinamai, bet tai turi būti orientuota į vidutinį klasės, mokinių grupės lygį. O su gabiausiais ir su tais, kuriems nesiseka, geras mokytojas visada dirbo individualiai. Nejaugi reikia individualizuoti mokymą pagal keletos nemotyvuotų mokinių nuotaiką?

Su tais bandymais „mokyti kitaip“ mes tiek metų žaidžiame, o grįžtame prie klasikos. Štai fizikos vadovėliai: po nepriklausomybės atkūrimo buvo ne vienas vadovėlis, kuriuose buvo keičiami medžiagos dėstymas ir pateikimas, bet dabar (2012 metais) pasirodė naujausi vadovėliai, kuriuose medžiaga pateikiama ir dėstoma taip, kaip tai buvo senuose SSRS laikų vadovėliuose. Mokiniams pastebėjus, kad „Mokytojau, jums neliko vadovėlio“ – pajuokavau: aš mintinai žinau, kas ten parašyta, nes iš tokių vadovėlių pats mokiausi ir pirmus 10 metų su tokiais dirbau.

Valstybės požiūris į švietimą yra prieštaringas. Darbo užmokestį mokytojams moka Valstybė, bet pačios mokyklos priklauso savivaldybėms? Kas yra tas užsakovas? O svarbiausia: koks Valstybės, kaip užsakovo, požiūris į samdomą mokytoją? Paskutinis pasityčiojimas, tai reikalavimas pristatyti pažymą, kad nesi tvirtintojas. Pakeitus vaiko teisių apsaugos įstatymą (geri buvo norai), atsirado nuostata, kad mokytojai turi „pristatyti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų“, patvirtinančių, kad jie nebuvo bausti pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, ir jos nesilaikymas įstatymų lygmenyje labai pakerta mokytojo prestižą. O paskui kalbame, kad jauni žmonės turėtų ateiti dirbti į mokyklas. Ko? Jie gi šiandien važinėja po Europą, po pasaulį ir suvokia savo žmogišką vertę. Ypač tie, kurie gerai išmoksta Valstybės patvirtintas programas.

2018 m. balandis.

Manau, kad apie švietimą galima kalbėti dviem kryptimis. Pirma: kas yra gerai arba blogai (tai būtų situacijos diagnozė); ir antra: kodėl kažkas yra blogai ir ką reikėtų daryti arba nedaryti (priežastys ir sprendiniai).

Pasižiūrėjau, ką švietimo srityje siūlė visuomenė, kai buvo renkama Idėja Lietuvai. Turiu pasakyti, kad daug pasiūlymų tipiškų turgaus filosofijai: aš sugalvojau ir registruoju, nes internetas beribis, ten šiukšlių dar niekas neskaičiuoja. (Kosmonautikos era prasidėjo tik 1961 m., o dabar apie Žemės rutulį jau visas nuolaužų sąvartynas – ir čia ne kiekvienas sugalvojęs gali paleisti kosminį aparatą!!!). Pavyzdžiui, siūlo įvesti ekonomikos pagrindų mokymą, privalomą mokyklinį teatrą, teisinį švietimą, pilietiškumo pamokas ir pan., - bet tokios ar panašios pamokos yra, o jeigu didinti joms valandų skaičių, tai ką sumažinti?
Vadinasi, čia prioritetų klausimas: ką dėstyti, ko mokyti? Manau, kad prioritetai turi išplaukti iš tikslų.
Siūloma steigti saviraiškos centrus 5-6 metų vaikams, o kodėl netinka esami darželiai? Gal užtektų juose pakeisti programas?

Įdomesni pasiūlymai, susiję su švietimo sisteminėmis pertvarkomis: moderni mokykla, keisti vidurinio ugdymo programų filosofiją, dalykus dėstyti integruotai, visuotinė švietimo sistemos reforma, dėmesys pedagogams.

Nors pasiūlymų autoriai juos surašė kiekvienas atskirai, bet aš manau, kad jie visi yra vieno medžio šakos. Pavyzdžiui, modernus – reiškia, atitinkantis šių dienų reikalavimus, technikos pasiekimus. Ir jeigu mes šiandien tik pradėsime kurti modernią mokyklą – tai kol sukursime, technologijos ir visuomenės poreikiai jau bus pakitę, rezultatas vėl bus netinkamas, nemodernus. Reiškia, turime keisti programų filosofiją ir pedagogų rengimą, kad ateitų jauni specialistai, kad ir programos ir pati mokykla būtų lankstūs, lengvai prisitaikantys prie naujovių (prisitaikyti ne tik idėjine prasme, bet ir finansinėmis galimybėmis) – tada mokykla ir bus moderni.

Problemos.

Neaišku, kas yra švietimo užsakovas Lietuvoje: Valstybė (kaip buvo Senovės Romoje) – ar tėvai/ Visuomenė (kaip buvo LDK).
A) Senovės Romoje visi mokėjo skaityti, nes slaptažodžiai kariuomenėje buvo perduodami raštu (D. Dilytė. Senovės Romos istorija. – Vilnius: Metodika, 2012, p. 290).
B) 1579 m. Vilniaus Universitetas ar 1928 m. Saulės draugijos gimnazija Švėkšnoje (kaip ir daugelyje kitų to meto Lietuvos vietovių) – atidaryti visuomenės pastangomis, o ne valstybės sprendimu. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienetai.
C) Daug kalbų apie mokymo programas. Lietuvos Konstitucijos 41 str. sakoma: „Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas“. Tokiu būdu Valstybė nustatė, kad mokytis iki 16 m. privaloma (vidutiniškai 10 klasių). Tai dabar kai Valstybė pasakys, ko ji nori – tada bus aišku ir su programomis.

Kodėl sakau, kad Valstybė dar nepasakė? Pavyzdžiai: Vokietija – Šilutės Herderio gimnazijoje dirbo kūno kultūros mokytojai, baigę aukštąją kūno kultūros mokyklą Berlyne. Kai carinė Rusija norėjo užkariautuose kraštuose ar tarptautiniuose priėmimuose neapsijuokti, karininkai akademijose mokyti ne tik karybos, bet ir etiketo. Koks šiandieninis mokytojų paruošimas Lietuvoje – jų trūksta ir mokykloje leidžiama dirbti atitinkamą dalykinį išsilavinimą turintiems asmenims net kai jie neturi pedagogo kvalifikacijos. Ir tada nesvarbu kiek kartų ir kaip keisime Mokymo programas – jeigu Valstybė neužtikrina, kad dirbs specialistai, tai ji nesiekia, kad tos programos būtų realizuotos. Valstybė nežino, ar to, kas programoje parašyta jos piliečiams tikrai reikia, ir nesistengia.

Ko nori Valstybė?
- jeigu kultūringų (elgesiu, muzikuojančių ar pan.) – tai reikia meno mokyklas padaryti privalomas ir sugrąžinti elgesio/ drausmės pažymį/ vertinimą;
- jeigu nori sveikos visuomenės – turi būti išplėtotos kūno kultūros pamokos, būreliai, sporto mokyklų veikla;
- jeigu nori (o kalba, kad labai nori) technologiškai mąstančios – tai kur techninės kūrybos būrelių tinklas?

Mano nuomone valstybė šiandien neįgali. Nes:

1) Švietimo ministerija (ŠMM), lyg ir įgaliota Valstybės atstovė – o daro bile ką. Pavyzdžių?
A) Egzaminai. Valstybinių egzaminų sąrašą papildė brandos darbas. Naujoviška, moksleiviui galima kūrybiškai atsiskleisti. Bet aukštosios mokyklos su studentų referatų, kursinių ir diplominių darbų plagijavimu nesusitvarko, o dabar mokiniams siūlomas lyg tai tiriamasis, lyg aprašomasis darbas. O svarbiausia – pažymio vertė: šnipštas.
B) Mokslo metų trukmė. Prailgino, viena iš priežasčių minėta, kad nespėja kažkas visko išmokti. Bet užmiršo, kad mokslo metų eigoje, vietoje pamokų yra atliekami bent keli pasiekimų patikrinimai, kurie atima pamokų laiką. (PUPS ir kt. vertinimai – kam jų reikia? – jeigu privalomai, tai tegul visi žino ir po mokslo metų eina, atsiskaitinėja – o jeigu tik statistikai...
C) ŠMM suteikia Aukštosioms mokykloms programų akreditacijas, o paskui sako, kad negerai, per daug tą patį dėstančių aukštųjų, dubliuojasi ...

2) Politikai – jie nukrinta lyg iš kažkur, - kaip visuomenės atstovai, kur visi specialistai, bet realių veiksmų nėra. Pvz.:
- Daug kalbančių apie tai, kad dirbančių mokytojų amžius didelis – o kas padaryta, kad stojančiųjų studijuoti pedagogines specialybes būtų eilės? Ar į statistiką jie pažiūri?
- Dėl senų (naujų?) darbo metodų – tegul ateina jauni, parodo man – bet metodinės dalyko dėstymo literatūros, ŠMM rekomenduotos – naujos nėra. Jau minėjau, kad fizikos naujausi vadovėliai yra tokie kaip aš mokiausi.
- Jau ne vieną kartą: kai tik Seimo narių vaikai užbaiginėja vidurines mokyklas – kyla triukšmas, kad egzaminai per sunkūs, keičiasi tvarkos.

Tai ŠMM – kaip Valstybės atstovas:
- pirmiausia turi sukurti (ne nupirkti, o sukurti) – studentų rengimo programą;
- po to, su Aukštosiomis mokyklomis (ko jos tikisi?) suderinti Vidurinio mokslo egzaminų programas – ir pagal jas teikti rekomendacijas ką ir kaip mokytojas turi išmokyti;
- nes dabar kalbama (daug ir dažnai) apie mąstymo ugdymą, kompleksinius uždavinius, dalykų integravimą – o egzaminuose vyrauja faktinių žinių patikrinimas.

Kitų diskusijos dalyvių mintys.

Irena.

Kas čia darosi su mūsų švietimu – nebesuprantu. Pažiūriu, kaip anūkas daro namų darbus ir matau primityvius veiksmus, kai reikia įrašyti raidę ar skaičių, bet absoliučiai jokio mąstymo. Pratybose tik užpildomi tarpeliai, bet nemokoma parašyti gražaus sakinio. Gerai, kad tėvai surado ir leidžia į robotikos užsiėmimus, dar ten kitokį būrelį lanko, bet ar visi vaikai gali. Šiandien kaip niekad galu pasakyti, kad didžioji blogybė: nemokome vaikų galvoti.

Man taip pat nesuprantama, kaip galima nelaikyti privalomo istorijos egzamino, iš kur tada jis bus pilietis? Vis dar nėra ryšio tarp dalykų, ir matau, kad kalbant apie J. Biliūno „Liūdna pasaka“ mokinys visiškai jo nesieja su 1863 metų sukilimu. Tai kūrinio siužetas yra tiesiog kaip išgalvota ar abstrakčioje praeityje vykusi istorija.

Kai pradėjau domėtis mokytojų rajoninių būrelių planais (jie gi internete, vieši), tai žiūriu, kad visose savivaldybėse tas pats, nesvarbu Šilutė ar Švenčionys. Ir daugiausiai dėmesio (pagal planus) skiriama mikroklimato kūrimui ir psichologinės pagalbos teikimui. Dalyto naujovių jau niekas neaptarinėja. Tai pagal planus gaunasi, kad mokytojas lyg ir turėtų mokinį psichologiškai kažkaip sumodeliuoti, lyg kažką nulipdyti. O kur dingo prieš klasę stovintis mokytojas kaip asmenybė? Nebereikia.. Tačiau kažkodėl visi prisimena mokytojus, kurie prieš klasę nebijo kalbėti, gerai išmano savo dalyką ir sugeba jį integruoti.

Ir norėčiau, kad Valstybė tiesiog pasakytų: Vaikai, mokomės.

Jeigu manęs klaustų, pasakyčiau, kad mokytojų atlyginime turi būti numatytos lėšos, skirtos mokytojų kelionėms, pažinimui, knygoms. Ne bet kur keliauju, o pagrindžiu, kodėl tos kelionės reikia ir po to galima įvertinti, kaip naujos žinios pritaikytos pamokose. Tada galime tikėtis, kad mokytojai bus asmenybės, jie bus įdomūs vaikams.

Neskaito vaikai knygų, o kai skaito – nesuvokia teksto. Išmokyti skaityti, tai ne kuo greičiau ir daugiau žodžių perskaityti, o suprasti prasmę, ką tas tekstas reiškia. Nesvaru, grožinė literatūra, istorija ar fizika. Jeigu perskaitęs pastraipą mokinys negali savo žodžiais pasakyti ką skaitė – jis neišmoks nei biologijos, nei kito dalyko.

Ir kuo daugiau galvoju, tuo labiau suvokiu, kad švietimo klausimais nebepasitikiu nei Švietimo ministerija, nei Vyriausybe.

Edvardas.

Aš mokyklose pasigendu auklėjimo, to, kas pasimato gatvėje. Suprantu, kad gyvenimas vyksta šeimoje, mes Lietuvoje truputį nutolę nuo pasaulio, kaip ir apie ką kitur kalbama šeimose.

Štai perskaičiau knygą apie regėjimo gydymą, nenešiojant akinių; ten parašoma, kaip vaikų regėjimas pagerėjo, kai klasėse buvo naudojamos regėjimo lentelės. Bet kai aš bandau kalbėtis apie tai pas mus mokyklose, tai nieko gero: lentelių arba nėra, arba jos kažkur pas metodininką.

Jonas Jaunius