Švietimo bėdos ir džiaugsmai. II dalis. Apie absurdą.

Kalba, pasakyta Lietuvos mokytojų suvažiavime. (2019 m. lapkričio 28 d., Vilniaus mokytojų namai)

Laba diena.

Esu iš Šilutės, fizikas, kažkada baigiau Vilniaus universitetą. Džiaugiuosi, kad galiu čia su Jumis susitikti ir pabendrauti, ir dar savo kojomis ateiti, o ne vežimėlyje.

Kas dalyvavo LŠDPS seminare Plateliuose – suprato. Bet tai jau istorija. O šiandien pirmiausia Atsiprašau, jeigu susijaudinsiu ir balsas užstigs. Esu koks esu. Ir atsiprašau, kad ne visiems mano kalba patiks. Nes neprašysiu kiek procentų padidinti man atlyginimą, kad galėčiau atostogauti Kretoje – man gerai pailsėti ir Kernavėje.

Kai manęs paklausė, ar nenorėčiau pakalbėti mokytojų suvažiavime – apsidžiaugiau. Nes tai antras kartas kai aš dalyvauju mokytojų suvažiavime. Bet 1987 metais, kai vyko Penktasis Lietuvos TSR mokytojų suvažiavimas – niekas manęs nei klausė ar noriu važiuoti (tiesiog Švietimo skyrius parinko ir įtraukė į sąrašus) nei kalbėti leido. Gal ir tada būčiau ką nors pasakęs. Šis suvažiavimas man sėkmingesnis jau vien dėl to, kad su Švietimo ministru ir Seimo nariais rankas paspaudėm (anuo metu tokius tik iš tolo matėme).
Manęs klausė „Ar turėsiu skaidres?“ Nebus, galite užsimerkę klausytis. Nebus paveiksliukų, nes vaizdas iškreipia mintis. Kaip sakė vienos knygos herojus: Svarbiausi dalykai išgirstami kai klausomasi širdimi.

Iš tikrųjų galvojau, kad žinau ką pasakysiu, nes nutiko taip, kad Šilutėje veikia toks diskusijų klubas, kur mes jau du kartus (2016 m. kovą ir 2018 m. balandį) diskutavome apie švietimą. Atrodė, kad paimsiu tai, ką tada kalbėjau ir paskaitysiu Jums. (detaliau šio straipsnio mintys aptartos „Švietimo bėdos ir džiaugsmai. I dalis.“)

Nepasisekė. Nutiko taip, kad atsiverčiau gerbiamo Akademiko, profesoriaus buvusio VU rektoriaus Rolando Pavilionio knygą „Prieš absurdą“ [1]. Ir negaliu nepacituoti. Knyga išleista 2000 metais, dalis ten spausdinamų profesoriaus straipsnių parašyti dar anksčiau – o atrodo, kad kalba apie tai, kas ir kodėl čia vyksta.

Citata 1. (p.13; rašyta 1999 metais)
„Absurdas yra mūsų gyvenimo dalis. Kuo ji didesnė, tuo labiau absurdiškas gyvenimas. Iš dalies absurdą lemia mūsų prigimtis; kur kas labiau – mūsų gyvenimo būdas; bet labiausiai – mūsų susitaikymas su absurdu, gyvenimas absurde jo nejaučiant, nepastebint, nesugebant arba nenorint jo matyti. Priimant jį kaip normalų dalyką, dar daugiau – jį teigiant, skelbiant ir paverčiant vis svarbesne, svarbiausia mūsų gyvenimo dalimi.
Priešinimasis absurdui nėra savitikslis: jis neišvengiamas, kai kelią skinasi protas, išmintis, žmogaus dvasia ir valia. Tikėjimas, kad žmogus nėra sukurtas absurdui.
Priešinimasis absurdui yra neišvengiamas proto ir dvasios, žmogaus intelekto lavinimo padarinys.“ (citatos pabaiga)

Apie vieną iš absurdo formų profesorius pasakė taip: (Citata 2; p. 589; rašyta 1999 metais).

„XX amžiui, ypač jo pabaigai, būdinga tendencija vartoti iškilias sąvokas, skambius žodžius vis menkesniems daiktams ir reiškiniams įvardyti – tarsi šitaip jiems suteiktume pakylėtumo, orumo, didingumo, tarsi šitaip pridengtume jų primityvumą – neaplenkė ir „edukacijos“, ir „misijos“, ir „universiteto“, ir paties „žmogaus“.
Ne tik popartistai ar žurnalistai, sakydami „fantastika“ apie tai, kas iš tikrųjų banalu, primityvu, pilka ir kasdieniška, ne tik politikai ir demagogai, šnekėdami apie „demokratiją“, „gerovę“, „žmogaus teises“ ar „teisingumą“, bet ir šiuolaikiniai edukologai, kalbėdami apie „edukaciją“, „universitetą“, „žmogų“, dažniausiai elgiasi panašiai: smulkina ne tik žodžius ir sąvokas, bet ir pačius daiktus ir reiškinius, pratina matyti juos išdidintus, pratina mus gyventi guliveriškai šnekančių liliputų visuomenėje“ (citatos pabaiga).

Ar mažai absurdų turime mokyklose ir visoje švietimo sistemoje? Visokios trumpalaikės akcijos sureikšminamos: „savaitė be patyčių“, Akcija DAROM, tolerancijos diena, socialinių įgūdžių lavinimas, kalbos kultūros diena ar dar kažkas panašaus. Svarbiausia, kad tai turi būti gražiai surašyta: planas, programa, ataskaita. O kaip per visus mokslo metus?
- galime pasityčioti, šiukšlinti, nesimokyti padėti silpnesniam, rašyti su klaidomis?
- Ar gal tikrintojams taip lengviau? Nes pamatyti, kad mokytojo metiniuose planuose tai numatoma, kad kiekviename kontroliniame darbe aš ištaisau ne tik fizikos, bet ir visas gramatines klaidas, surašau pastabas dėl bendrųjų raštvedybos taisyklių nesilaikymo – čia reikia dirbti, ieškoti.

Ir tie absurdai gyvuoja mūsų visų kolegiškai palaikomi; pvz., prašymas „palaikinti“ savus facebuke.

Kodėl taip nutiko? Kodėl esame situacijoje, kai kartais sunku paaiškinti kur link ir kodėl einame? Gal todėl, kad dažnai vaidiname darbą, o realiai kuriame ar palaikome absurdą (ta prasme, kaip minėjo profesorius Pavilionis).

Visada bandau suvokti bet kurio reiškinio pradžią, jo kilmę: kodėl kažkas yra taip, o ne kitaip? Kodėl dabar vaikai privalomai vedami į mokyklą? Ko siekia Valstybė, įvesdama tam tikrą privalomą mokymą?

Klausimas. Ar bent vienas Švietimo ministerijos atstovas arba Seimo švietimo komiteto narys gali pasakyti: kas yra švietimo, mokymo paslaugos užsakovas Lietuvoje šiandien?

Kažkada mokymosi varomoji jėga buvo asmeninis motyvas: kas nenorėjo, tas nieko ir nesimokė. Vaikai išmokdavo tiek, kiek papasakodavo ir parodydavo tėvai ar seneliai, paaugliai amato paslapčių mokėsi iš dirbančių meistrų, o vėliau žmogus ką nors naujo sužinodavo jeigu sąmoningai ieškodavo, eksperimentuodavo, bandydavo. Genties ar miesto-valstybės vyrai privalėjo mokytis karo ir medžioklės paslapčių, nes kas nedalyvauja karo žygiuose ar medžioklėse, tas nieko ir neturi.

Šiandien teoriškai Valstybė perėmė užsakovo funkcijas: ji nurodo ką, kaip, kiek ilgai reikia mokytis. Lietuvoje mokslas iki 16 metų yra privalomas, yra patvirtintos mokymo programos. Ir  nutiko taip, kad viskas lyg apsivertė aukštyn kojomis. Kažkada visi norėjo mokytis, o privalomas mokslas pasidarė tarytum nepageidaujamas. Kodėl?

Manau, viena iš priežasčių yra ta, kad nėra aiškaus atsakymo, kas aukščiau/ svarbiau: teisė į mokslą ir kokybiškas žinias ar pareiga mokytis pagal valdžios sugalvotas programas? Juk dėl teisių mes įpratę kovoti, o pareiga – jeigu galime, tai norisi jos nevykdyti. Mūsų visuomenė dar nesuvokia, kad teisių be pareigų nebūna.

Kita priežastis: liūdna, bet dažnai (kaip senais, proletariato diktatūros metais) gerus praktinio darbo įgūdžius turintis amato žinovas uždirba daugiau, o svarbiausia – ir visuomenėje vertinamas labiau, negu žmogus su išsilavinimu.

Dar viena iš galimų nenoro mokytis priežasčių – mokome to, ko nereikia. Arba nesugebame parodyti, kad to reikia. Mokinys turi suprasti, kad tai, ko mokosi, padės jam gyvenime. Deja, bet vis labiau įsigalint vartotojiškai visuomenei, žinių reikia vis mažiau. Gali nieko nežinoti apie vidaus degimo variklį ar apie perspektyvą mene, bet sėkmingai važinėsi automobiliu ir keliais kompiuterio klavišų paspaudimais paprastą nuotrauką padarysi vos ne menine – ir mokyklose organizuojame tokias mokinių foto parodas, giriame juos labai pasiekus – prisidedame prie Pavilionio minėto absurdo įsigalėjimo. Neklausiame, ar vaikas supranta kažką apie fotografiją ir meną, ar tik gerai išmano vieną kompiuterio programą.

Asmens teisė į mokslą lyg ir sako, kad aš noriu mokytis to, kas man patinka, ir nebūtinai visko, ką liepiate. Šia prasme sutinku, kad švietimo sistemoje reikia permainų, reikia rimtai peržiūrėti mokymo programas. Tačiau aš nesutinku, kai sakoma, kad svarbiausia yra kažkaip kitaip mokyti, vesti pamokas taip, kad susidomėtų. Nežinau, ar gerai išsireiškiu, bet man bandymas „kaip nors sudominti“ – tai lyg prašymas, kad mokinys atliktų savo pareigą. O kur tada atsakomybės ugdymas, kur mokymas, kad kartais padaryti reikia, nes taip reikia? Juk atsakomybės suvokimas – vienas iš socialinių įgūdžių. O gal jo nebandome skiepyti tik todėl, kad tokio nėra iš užsienio parsivežtose programose?
Su tais bandymais „mokyti kitaip“ mes tiek metų žaidžiame, o grįžtame prie klasikos.

O svarbiausia: koks Valstybės, kaip užsakovo, požiūris į samdomą mokytoją? Vienas iš pavyzdžių: prieš kelis metus – pakeitus Vaiko teisių apsaugos įstatymą (geri buvo norai) atsirado nuostata, kad mokytojai turi „pristatyti pažymą dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų“, patvirtinančią, kad jie nebuvo bausti pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, ir jos nesilaikymas įstatymų lygmenyje labai pakerta mokytojo prestižą. O paskui kalbame, kad jauni žmonės turėtų ateiti dirbti į mokyklas. Ko? Jie gi šiandien važinėja po Europą, po pasaulį ir suvokia savo žmogišką vertę.

Jeigu užsakovas ar jo atstovas su tais, kuriuos pasamdė darbui atlikti, elgiasi negražiai – tai kaip mes galime dirbti gerai?

2018 m. aš pasižiūrėjau, ką švietimo srityje siūlė visuomenė, kai buvo renkama Idėja Lietuvai.
Daug pasiūlymų buvo be jokio pagrindimo, tiesiog tipiškų turgaus filosofijai – ir kažkas pasigauna, organizuoja diskusijas „Kokie įdomūs, rimti pasiūlymai“ – nors turėtų pasakyti „Tai jau yra, negaiškite laiko“ – tokiu būdu prisidėdami prie absurdo burbulo pūtimo.
Vienas iš pasiūlymų: „Švietimas turi būti modernus“. Modernus – reiškia, atitinkantis šių dienų reikalavimus, technikos pasiekimus. Jeigu mes šiandien tik pradėsime kurti modernią mokyklą – tai kol sukursime, technologijos ir visuomenės poreikiai jau bus pakitę, rezultatas vėl bus netinkamas, nemodernus. Reiškia, turime keisti programų filosofiją ir pedagogų rengimą, kad ateitų jauni specialistai, kad ir programos ir pati mokykla būtų lankstūs, lengvai prisitaikantys prie naujovių (prisitaikyti ne tik idėjine prasme, bet ir finansinėmis galimybėmis) – tada mokykla ir bus moderni.

Mano nuomone, Valstybė šiandien yra neįgali. Nes nežino kas švietimo užsakovas.

Jeigu užsakovas yra visuomenė – tada konstatuojame, kad Valstybė negirdi ko visuomenė nori. Šios minties pagrindimui ir vėl pacituosiu profesorių R. Pavilionį. 

Citata 3 (p.280; rašyta 1996 m.).
„Labiausiai dramatiškas ir pavojingas valstybės likimui yra POŽIŪRIS į šią sritį (kalbama apie mokslą ir kultūrą – J.J.) kaip į antraeilę ar trečiaeilę, tariamai išlaikomą, nerentabilią, nepaklusnumu, nepriklausomumu ir išsilavinimu tik erzinančią senuosius naujuosius vadus ir vadukus, pusraščius „politikus“. Šis požiūris toks gajus, kad juo galiausiai persiima net kai kurie valdžion patekę mokslininkai ir kultūrininkai, taip pat jau iš viršaus žiūrintys į pasilikusius kitoje SIENOS pusėje. <...> Jokia kita gyvybiškai svarbi valstybės sritis šiandien jau negali egzistuoti ir neegzistuos be mokslo ir kultūros, kurių Jūs, Prezidente, savo mokslingų patarėjų paslauga nusprendėte net neminėti. <...> Šitaip žiūrint sužlugs ne tik bankininkystė ir energetika – labiausiai puoselėjamos, privilegijuotos ir labiausiai susikompromitavusios sritys. Žlunga ir žlugs didieji valstybės projektai, nemaitinami mokslo, kultūros, išsilavinimo, šiek tiek platesnio pasaulio mąstymo ir supratimo. <...> Nunyks valstybė, jei jos politikai neišsigydys trumparegystės ir teigs, kad mokslas – Lietuvai per brangi, nereikalinga prabanga, o savo palikuonis siųs į užsienius. <...> Žlugs valstybė, nemokanti pasverti prioritetų, panaikinti absurdiškas valstybės investicijų disproporcijas, nemokanti gyventi šių dienų pasaulyje. Tai ne liūdna pranašystė. Tai jau pasaulio patirtis.“ (citatos pabaiga).

Jeigu užsakovas yra Valstybė, tai Švietimo ministerija – lyg ir įgaliota atstovė – o daro bile ką. Pavyzdžių? Mokslo metų trukmė, Egzaminų ir kitų patikrinimų tvarka, MEDUS.
Arba pasakoma, kad negerai, Aukštosiose mokyklose per daug programų, jos dubliuojasi, neefektyvios ir pan. O kas Aukštosioms mokykloms suteikia programų akreditacijas?

Ne kartą girdėjau pasakymą: prieš keletą metų (gal prieš 12-15) Švietimo ministerijoje buvo parengtas mokyklų tinklo pertvarkos planas – ir reikėjo laikytis to plano tai dabar užtektų lėšų.
O aš kausiu: tą planą rengė (ar užsakinėjo?) kas? – kažkuris tuometinis Švietimo ministerijos skyrius/ departamentas, tikriausiai. Bet panašu, kad su tuo planu ne viskas gerai, nes kitas Švietimo ministerijos skyrius, atsakingas už investicijas – nežinojo arba nesilaikė to plano. Nes buvo Šilutės rajone kaimiška mokykla, tuometinio Seimo nario pastangomis (ir su visų atsakingų pritarimu, tikriausiai) jai buvo skirta lėšų renovacijai. Sutvarkė idealiai – ir po 2 metų uždarė, nes neliko mokinių.
Kolegos, ar mes kartais panašioje situacijoje nepatylime, kad dar nors pora metų gerose sąlygose padirbėti, o jau paskui – ai, kaip nors. Taip ir plinta absurdas, įsitverdamas į nemotyvuotus, šališkus sprendimus.

Kas toliau? Valstybė (kaip užsakovas) – ji nustatė, kad mokytos iki 16 metų yra privaloma – kai pasakys, ko ji nori – tada bus aišku. Kol kas tamsu, šokinėjame lyg varlės baloje, bet iki Afrikos dar toli.

Kodėl sakau, kad Valstybė nepasakė ko ji nori? Nes nėra konkrečių veiksmų, vedančių į tikslą. Ko nori LIETUVOS Valstybė?
- jeigu kultūringų (elgesiu, muzikuojančių ar pan.) – tai reikia meno mokyklas padaryti privalomas ir sugrąžinti elgesio/ drausmės pažymį/ vertinimą;
- jeigu nori sveikos visuomenės – turi būti išplėtotos kūno kultūros pamokos, būreliai, sporto mokyklų veikla;
- jeigu nori (o kalba, kad labai nori) technologiškai mąstančios – tai kur techninės kūrybos namų tinklas, kur lėšos jaunųjų technikų būreliams?

Kodėl negalima laukti, kodėl mokytojų kantrybė trūko? Ar tik dėl mažų atlyginimų? Ne, aš tiku, kad daugelis mokytojų suvokia tragediją, kuri laukia Lietuvos, jeigu padėtis nesikeis. Tragedija, apie kurią kalbėjo profesorius Pavilionis.

Daugelį dalykų, kuriuos norėjau paminėti, jau pasakė prieš mane kalbėję. Švietimo ministerijai galėčiau išsakyti dar ne vieną priekaištą. Bet jiems jau daug kliuvo, ir čia kaip bokso ringe – gulinčio nemušu. Nebesakysiu nieko. Tik kolegos, atsargiai: tas boksininkas dar nėra pribaigtas. Jis tikrai atsistos ir duos mums atgal.

Nepretenduoju į absoliučią tiesą; kai ką čia ir su ironija pakalbėjau.
Bet kažkas yra pasakęs: ne kiekvienas žmogus, kuris eina į bažnyčią, turi ją savo širdyje

Kolegos. Mes turime teisę reikalauti pagarbos, ir pagarbaus atlyginimo.

Teisių be pareigų nebūna. Mes turime daug pareigų, bet norėčiau priminti vieną. Pareigą, kad privalome nešiotis savyje ir nuolat puoselėti, kurti, saugoti: Universitetą savo protuose ir tikėjimą savo širdyse. TADA vaikai bus mums dėkingi. Nepriklausomai nuo to, kas ten per egzaminus nutiko.

LŠDPS Šilutės Vydūno gimnazijos organizacijos pirmininkas Jonas Jaunius

Šaltiniai.

1. Rolandas Pavilionis. Prieš absurdą. Vilnius: Kultūra, 2000; 606. – ISBN 9986-435-09-9).

2. Informacija apie Suvažiavimą, nuoroda LŠDPS puslapyje: https://lsdps.lt/lietuvos-mokytoj-suvaiavimas-mokytoju-bti-garb/ (žiūrėta 2025-02-20)