Švietimo bėdos ir džiaugsmai. V dalis. Seimo bejėgiškumas.
LŠDPS streikas prie LR Seimo. Pasisakymas, 2023-11-22; Vilnius.

Nedaug, jau nedaug prašau - Kad neišprotėčiau rašau - Todėl ir dabar sakau

Tikriausiai sau, o ne tau – ne tau Seimo nary.

Nes tu galvoji, kad stovi vidur aikštės ir apsuptas garbės. Bet tu stovi vidur bjaurasties.

Visus bujoja ir žydo šleikšti netiesos neteisybė. Ji veši klesti ir auga ir niekas nuo jos neapsaugo...

Todėl me čia...

Truputis istorijos.

2019 m. lapkričio 28 d. – Lietuvos mokytojų suvažiavimas. (detaliau - skaityti „Švietimo bėdos ir džiaugsmai. II dalis.“)

Svečiai: Tuometiniai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša; komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis; Seimo narys Dainius Kepenis; Švietimo ministras Algirdas Monkevičius. – ir gal dar kažką užmiršau, nes tie kiti gal su manim tada nepasisveikino.
Tada aš kalbėjau apie absurdą ir citavau akademiko, filosofo, profesoriaus, Vilniaus Universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio mintis [1].

„Absurdas yra mūsų gyvenimo dalis. Kuo ji didesnė, tuo labiau absurdiškas gyvenimas. Iš dalies absurdą lemia mūsų prigimtis; kur kas labiau – mūsų gyvenimo būdas; bet labiausiai – mūsų susitaikymas su absurdu, gyvenimas absurde jo nejaučiant, nepastebint, nesugebant arba nenorint jo matyti. Priimant jį kaip normalų dalyką, dar daugiau – jį teigiant, skelbiant ir paverčiant vis svarbesne, svarbiausia mūsų gyvenimo dalimi.
Priešinimasis absurdui nėra savitikslis: jis neišvengiamas, kai kelią skinasi protas, išmintis, žmogaus dvasia ir valia. Tikėjimas, kad žmogus nėra sukurtas absurdui.
Priešinimasis absurdui yra neišvengiamas proto ir dvasios, žmogaus intelekto lavinimo padarinys.“ Citatos pabaiga (p. 13).

Normalioje valstybėje reikėtų džiaugtis, kad yra žmonių, kurie kritikuoja absurdiškus sprendimus, nes tie žmonės yra intelektualai – ir tik jų dėka sėkmingas prieštaravimų sprendimas yra varomoji Valstybės klestėjimo jėga.

Mano minėtame Mokytojų suvažiavime daug kritikos buvo išsakyta apie MEDUMI pavadintą bet nežinia kuo kvepiančią etatinio mokytojų darbo apmokėjimo sistemą. Ją kritikavo daug kalbėtojų, apie tai, kad etatinio apmokėjimo sistemą reikia tobulinti pripažino tuometinis ministras Monkevičius.

Tai gaunasi – jau geri keturi metai pripažįstame, kad yra negerai, bet nieko nepadaroma ištaisyti.

Kai dabartinis Švietimo ministras bando apsiginti, kodėl mokytojų reikalavimai yra nerimti, kaip vieną iš argumentų naudoja pasakymą, kad to, ko nori profsąjungos taip greitai padaryti negalima. O tai kas padaryta nuo 2019 metų, kai tuometinis ministras pripažino, kad Etatinio apmokėjimo sistema yra taisytina? NIEKO. Jeigu savo kūrybos produktui pataisyti Švietimo ministerijai neužtenka 4 metų – gal jie nesupranta, ką ten sukūrė ir kaip tai pataisyti? Jeigu ministerija neskuba – kodėl tada Mokytojai turi skubėti ir pulti dirbti pagal atnaujintas programas – be vadovėlių, be kitų priemonių? Gal ir čia neskubėkime – po metų keturių ramiai pradėsim...

BLOGIAUSIA ką aš matau šio pavyzdžio kontekste: jeigu vienas Ministras pažadėjo taisyti, o paskui nei po jo atėjęs ministras nei visa Švietimo ministerija nieko nepadarė – tai Valstybėje nėra tęstinumo – apie kokią Valstybės ateitį tada galime kalbėti? Jeigu Seimo narys sėdi mokytojų suvažiavime ir girdi ministro pasakymą „kad yra negerai, reikia taisyti“ – ir paskui nieko negali padaryti – klausimas „KAS valdo valstybę?"

Todėl ir kartoju: nepyk, Seimo nary, ne tau sakau, nes tu vis tiek nieko negali. Tau patinka galvoti, kad esi vidury aikštės, bet tu – Vidury bjaurasties. Gražios puošnios – bet melagingos, vidur pilkumos nuodingos.

Bandžiau suprasti, kodėl Seimo sprendimai tokie. Pažiūrėjau: Iš 12 Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narių – vos ne pusė apie švietimą supranta – nežinau pagal ką? Jų profesijos: Ekonomistas; verslo vadyba; socialinis darbuotojas; verslo ir viešasis administravimas; mechanikos inžinerija.

Visuotinė kompiuterizacija ir dar ten kažkas... – va čia tai šiuolaikinis vadybinis inžinerinis sprendimas. Todėl kartais atrodo, kad Valstybė ir Švietimo ministerija apie mokytojus nelabai galvoja, nes tikisi pereiti prie kompiuterinių programų: egzaminus taisys programos, pamokas ves DI nuotoliniu būdu (arba 10 mokytojų visos mokykloms).

O paskui bus: socialinės paramos grupės, globos programos; psichologų konsultacijos (bet IR JŲ jau trūksta mokyklose).

Tai visiems, kas galvoja, kad kompiuterinis mokymas yra išsigelbėjimas – perspėjimas: tai spastai, iš kurių žmogui bus neįmanoma pabėgti, nes jis pats save ten uždaro.

Dar kartą pasiremsiu Rolando Pavilionio knyga „Prieš absurdą“. Jo mintis buvo tokia: ne kiekvienas žmogus, kuris eina į bažnyčią, turi ją savo širdyje. Kažkokias universitetines žinias į kompiuterio atmintį – tikriausiai įrašysite. Tik visi supranta, kad bažnyčios savo procesoriuje tas robotas neturės.

Kolegoms mokytojams prieš 4 metus minėtame Suvažiavime sakiau: mokytojas turi PAREIGĄ savyje nešiotis ir nuolat puoselėti – universitetą savo protuose ir bažnyčią savo širdyse.

SEIMO NARIAMS taip pat galioja.

LŠDPS Šilutės Vydūno gimnazijos ir Šilutės pirmosios gimnazijos organizacijų pirmininkas Jonas Jaunius

Nuorodos.

1. Rolandas Pavilionis. Prieš absurdą. Vilnius: Kultūra, 2000; 606. – ISBN 9986-435-09-9