Švietimo bėdos ir džiaugsmai. VII dalis. Mokymosi vizija.

(Parengta pagal pranešimą: Projektavimo procesas – kaip mokymo(si) vizija.
Liutauras Degėsys. Skaitytas Projektų mugėje; Klaipėda, 2025-02-17)

Idėja (hipotezė):
A) Menas išgelbės pasaulį (ne mokslas).
B) Neformalusis ugdymas išgelbės švietimą (ugdymo procesą/ švietimo sistemą) – nes formalus ugdymas jau yra neįgalus.

Aksioma (idėjai pagrįsti): Viskas priklauso nuo požiūrio kampo.

Žmogui duotos dvi akys – tai galimybė bet kurį objektą ar reiškinį matyti skirtingu požiūriu.

Akiniai – yra išoriniai, bet yra ir vidiniai: ką ir kodėl aš matau? Kaip matau? Kodėl kito to nemato?

Miesto žmogus nuo vaikystės išmoksta skirti dvi ar penkias paukščių rūšis ir kelis medžius. Tai miške ant nematyto medžio pamatęs nematytą paukštį – ką jis matys?

Aksiomos taikymo pavyzdys. Parduotuvėje žmogus parduoda pinigus – perka daiktus. Iš kur pinigai? Sako „uždirbau“. Ne, pinigus žmogus pirko, nes darbdaviui pardavei savo laiką, darbą, žinias. Pardavė save. Ir jeigu tu sakai „parduotuvėje brangu, mažai pinigų“ – tai TU PIGIAI PARDAVEI SAVE.

I dalis. Kas negerai?

Klasikinė švietimo samprata.

1) Apibrėžiama klasikinė mokytojo-mokinio samprata: mokiniai tiesiog pildomi žinių; už rezultatus atsakingas mokytojas, kuris netinkamai suformulavo tikslus, parinko ne tuos metodus.
2) Mokiniai laukia, kad mokytojas juos kažko išmokys.

Faktas.

Tiesa yra tokia, kad nieko negalima išmokyti. Perfrazuojant medikų pasakymą „jeigu ligonis nenori pasveikti, tai gydytojas yra bejėgis“ – galima tvirtinti, kad „jeigu vaikas nenori išmokti, tai mokytojas yra bejėgis“.

Anglų kalba. Learn – pažinti, sužinoti, mokytis; teach – duoti žinių, instruktuoti, mokyti.

Lietuvių kalboje mokyti ir mokytis – mažas fonetinis skirtumas, todėl nepastebime ir esminio, vidinio skirtumo.

Vaikas turi mokytis (pažinti ir sužinoti), o mokytojas turi mokyti (duoti žinių, instruktuoti).

Tai reiškia, kad mokytojas gali tik padėti – arba trukdyti, jeigu instrukcija klaidinga. Pagal šį supratimą, turėtume sakyti, kad Mokymasis – tai pažinimo procesas.

Tradicinio mokymo bėdos.

1) Dažnai žmonių klausiama „Ką baigei?“ O kodėl neklausiame „Ką moki?“ Kas tai? Visuotinė mąstymo klaida?

2) Klausimas „O kiek žinių reikia vaikui?“ Pasirodo, kad tai laisvas reikalas. Dėstomo dalyko programos apimtis ir ten numatytų žinių kiekis – tai tam tikru būdu realizuota programos autorių svajonė.  Kokių žinių/ ko realiai reikia vaikui jo pažinimo procese – niekas nežino.

3) Formalaus mokymo esmė – baigtinis kažkas/ rezultatas. Bet juk visas žinojimas – tai jau praeitis ir apie praeitį.

4) Privalomose programose vertinimas – standartiniai testai, standartinis vertinimas. Tie, kas turi daug VBE 100-ukų – visiški standartai. Jie moka viską, kas buvo pateikta standartinėse programose, bet ar žinos ką daryti nestandartinėje situacijoje?

5) Esama švietimo ir ugdymo sistema – rezultato siekis. O kur procesas? Jeigu sutariame, kad Mokymasis – tai pažinimo procesas; tada turime pripažinti, kad sąmonėjimas ir saviugda yra tik procese nusakomas dalykas.

Pastaba. Lietuvių kalboje lyg užprogramuotas mūsų konservatyvus, neigiamas požiūris į sužinojimą/ kitimą: žmogus, kuris keičiasi – yra keistas/ kitoks. Kodėl?

II dalis. O kas gali būti kitaip?

Nieko nedarymo eksperimentas.

Nieko nedarymo eksperimentas: tai tokia situacija, kai lyg ir matome problemą/ bėdą, bet nieko nedarome ir laukiame rezultato.

Kai žmogus ryte pažiūrėjęs į veidrodį pamato savo figūrą, kuri jam nepatinka – ir pagalvoja „tiek to, nėra taip blogai“, ir nieko nedaro – tada nieko nedarymo eksperimento rezultatas po metų matomas nesunkiai.

Kai suprantame, kad negerai su galva (mąstymas/ atmintis ar kt.) – ir nieko nedarome – tai nieko nedarymo eksperimento rezultatų gali ir nepamatyti. Nes:
- jeigu nėra atminties – negali atsiminti, kad kažko nežinai;
- jeigu nėra vaizduotės – negali įsivaizduoti kas būtų, jeigu tu įsivaizduotum kažką, ko nėra.

Valdymo galia.

Pedagogai turi galią valdyti vaikus. Taip yra susitarta, tokia įprasta tvarka.

Bet susikurti save/ išsiauklėti vaikas turi ne paklusdamas, o bendraudamas ir bendradarbiaudamas.

Todėl mokytojo galia valdyti vaikus turi būti tik priemonė užtikrinti pagrindinės pedagogo funkcijos įgyvendinimą: parodyti pažinimo kelią.

Ir negalima bijoti „kas bus, jeigu suklys“ – procese klaidos yra būtinos. Kaip dažnai sakau vaikams: jeigu seneliai nupirko jums dviratį ir jūs tik žiūrite, nes bijot virsti, tai niekada neišmoksite važiuoti.

Projektai.

Įprastinis mokymas – klasėje vieni metu mokomi vienmečiai. Gyvenime kažką kartu daro skirtingo amžiaus žmonės. Projektinis darbas turi vieną didelį pliusą: kartu gali dirbti skirtingo amžiaus (skirtingų klasių) vaikai – ir tai iš esmės keičia procesą.

Projektavimas – būdas eksperimentuoti. Žmogumi tampama sąveikaujant su aplinka, nes socialinė tvarka yra ankstyvesnė už žmogaus organinį vystymąsi. Projektavimas – tai eksperimentas, kurio tikslas savęs pažinimas.

Mokomės klausti.

Projektavimas ugdo:  – gebėjimą klausti; o pats klausimas (ne kláusimas) – tai jau procesas;
                                  – gebėjimą analizuoti, sintetinti, ieškoti sąsajų.

Mokomės proceso, nes:
- žinojimo nepakanka – būtinos meta žinios apie žinias (pvz., kur ir kokios žinios yra);
- negalima įgyti visų įgūdžių – reikalingi meta įgūdžiai, kuriuos naudosime nežinomoje situacijoje;
- pastovios nuostatos kartais klaidina – žmogui reikia nuostatų, kad nuostatos kinta.

Čia kaip su teiginiu „Dėl spalvų ir dėl skonio nesiginčijama“ – tai dėl jų ir ginčijamasi daugiausia, nes nėra standarto, skonio ir spalvos suvokimas – tai procesas.

Baigiamosios pastabos.

1) Mokymas ir aiškinimas – tai lyg sinchroninis vertimas iš lietuvių kalbos į lietuvių. Mokytojas turi tą patį lietuvišką vadovėlio tekstą pakartotų dar keliolika kartų – ir rasti tokius žodžius ir tiek jų, kad suprastų kiekvienas mokinys, kurio pažinimo lygis yra kitoks negu vidutinio vaiko (pagal įsivaizduojamą/ vidutinį supratimą). Tik mokytojų atlygis neatitinka to, ką uždirba sinchroninio vertimo specialistai (pvz., Europos parlamente).

2) Bendrasis išsilavinimas (ir su juo susiję standartai) – neišvengiama būtinybė: reikia susitarti dėl minimalių žinių/ gebėjimų, reikalingų socializacijos procese. Ar šiuo metu patvirtinti Pagrindinio ugdymo Bendrųjų programų minimalūs reikalavimai yra tikrai būtini? Galima diskutuoti, bet mažėjanti (ar bent nedidėjanti) mokinių mokymosi/ sužinojimo motyvacija rodo didelį neapibrėžtumą.

3) Originalumo negalima patikrinti, nes originalumas neturi standarto, nėra su kuo lyginti. Proceso mes taip pat nemokame matuoti.

Paskutinė. Šią gerbiamo filosofo ir poeto paskaitą nutariau perteikti (kai kur savais žodžiais), nes absoliučiai pritariu jo mintims, kad ugdymas tai mokymosi procesas. Procesas, kuriame mokinys turi rodyti iniciatyvą.

Jonas Jaunius