VIZIJA. Ar verta Šilutei brautis tarp kurortų? (Spausdinta laikraštyje "Pamarys", 2013-01-25)

Šįkart „Pamario“ laikraščio redakcijoje neformalaus visuomeninio diskusijų klubo nariai Jonas Jaunius, Tatjana Frišmantienė, Birutė Servienė, Edvardas Jurjonas, Petras Skutulas susirinko diskutuoti tema: ar Šilutė turėtų pretenduoti tapti kurortu. Diskusijos pranešėjas – fotografas, gamtos puoselėtojas, baikeris E. Jurjonas, eksperto teisėmis jis į diskusiją pakvietė rusniškį Raimundą Plikšnį.

Kas yra kurortas?
E. Jurjonas, be kita ko, išsakė mokslininkų pastebėjimą, kad Šilutės kraštas tikrai taps kurortu, nes vis labiau šylantis klimatas vers poilsiautojus rinktis nebe Viduržemio jūros kurortus, o vykti prie vėsesnės Baltijos jūros.
Pranešėjas pateikė daug bendrų žinių apie kurortą. Pasak E. Jurjono, gydomojo turizmo užuomazgų būta jau Senovės Egipte, Graikijoje. Hipokratas ligas gydęs vandeniu, Romoje buvo įrengtos terminės vonios, kur kartu su vandens procedūromis buvo daromos karšto smėlio, purvo procedūros, masažas. Tokiomis procedūromis pamaloninti kūną ir atgauti sveikatą galėję ne tik vietos gyventojai – atvykdavę ir iš kitų vietovių, todėl tokią veiklą jau galim vadinti gydomuoju turizmu. Gydomieji kurortai radosi tik XVII-XVIII a. Vokietijoje.
Lietuvoje tarpukariu egzistavusi kurortų sistema iš esmės buvo pertvarkyta 1941-aisiais, tada Birštone pradėjo veikti 3 sanatorijos, Palangoje – 8, Druskininkuose – 7 poilsio namai. Po karo šiuose kurortuose buvo pastatyta naujų sanatorijų, gydyklų, poilsio namų. 1962 m. Neringa atskirta nuo Klaipėdos ir pradėta šioje vietovėje plėtoti turizmą.
Pasak E. Jurjono, kurortas turi kelis apibrėžimus. Kurortas – tai gydymui ir sveikatos profilaktikai naudojama ypač saugoma gamtinė teritorija, turinti gamtinių gydomųjų išteklių ir jiems eksploatuoti būtinų pastatų, įrenginių. Kurorto statusas suteikiamas gyvenamajai vietovei, turinčiai gamtinių gydomųjų veiksnių: mineralinių vandenų, gydomojo purvo, sveikatai palankaus klimato, rekreacinių želdinių, vandens telkinių.
Dabar Lietuvoje veikia 4 kurortai: Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga.
Patvirtintos kurortinės teritorijos (nuo 2007 m.): Anykščiai, Ignalina, Palūšė ( Ignalinos r.), Strigailiškis (Ignalinos r.), nuo 2008 m. – Zarasai, Trakai.
Gydomaisiais kurortais įprasta vadinti tokius, kur žmonės atvyksta atstatyti sveikatos, sulieknėti, atlikti grožio procedūrų ar pailsėti. Šiuolaikiniuose gydomuosiuose kurortuose galima gauti ne vien sanatorinį gydymą, bet praleisti laiką plaukymo baseinuose, golfo aikštelėse, lošimo namuose, hipodromuose. Gydomieji kurortai už paprastus pranašesni tuo, kad veikia ištisus metus, juose sukuriama nuolatinių darbo vietų.
Pranešėjas akcentavo, kad Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros profesorius, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras Ramūnas Povilanskas kurortu siūlo vadinti vietovę su specialiais rekreaciniais ištekliais, kur žmogui sudaromos galimybės atstatyti fizines ir dvasines jėgas, pailsėti, semtis sveikatos.
Kurorto apibūdinimą pranešėjas užbaigė mintimi, kad Šilutė su Rusnės bei Kintų miesteliais, Ventės gyvenviete galėtų papildyti kurortinių teritorijų sąrašą. Šilutė, turinti gaisrinę, policiją, medicinos centrą ir kitą suformuotą infrastruktūrą, būtų rišamoji grandis kurortinį statusą turinčioje teritorijoje.
Skirvytėlė – Rumšiškės?
Pranešėjas pasidžiaugė, kad klubo diskusijoje dalyvauja šia sritimi labiau besidomintis prie Pakalnės upės kaimo turizmo sodybą įkūręs Raimundas Plikšnys. Rusniškiai pirmieji Šilutės rajone pradėjo puoselėti mintį siekti kurortinės teritorijos statuso. R. Plikšnys sakė ir į Seimo rinkimus ėjęs su tokiomis nuostatomis. „Aš matau spragų savivaldybės strateginiame planavime, yra spragų ir Savivaldos įstatyme. Matau nemažai, ką galima keisti, visa tai galima pradėti daryti iš apačios, gyventojų iniciatyva. Man rūpi krašto likimas – kažkada Rusnėje gyveno žmonių daugiau negu Šilutėje ar Klaipėdoje. Kraštas buvo perspektyvus, noriu, kad mano vaikai norėtų čia sugrįžę gyventi“.
Pasak R. Plikšnio, nieko nėra pastovaus – jam tekę būti Nyderlandų, Vokietijos kurortuose, turinčiuose kitokį statusą – etnokultūrinio kurorto. Jeigu atsirastų bendraminčių, R. Plikšnys įsitikinęs, kad rusniškiai galėtų bandyti atkurti istorinį Skirvytėlės kaimą ir puoselėti panašią idėją, kaip Rumšiškėse. Jis priminė, kad Rusnė prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vadinama kurortu, tai patvirtina ir užrašai ant atvirukų.
R. Plikšnį liūdina, kad Rusnė eina ne ta kryptimi. Saloje sovietmečiu buvo plėtojama žemdirbystė, gyvulininkystė, pramoninė žvejyba, tačiau tikėtis, kad tie laikai sugrįš, nėra realu. Neramina, kad Rusnėje mažėja vaikų, vietos gyventojai parduoda savo sodybas pasiturintiems didžiųjų miestų žmonėms, kurie į salą atvyksta tik vasaroti, verslininkai nemato savo verslo perspektyvų saloje. Paradoksalu, tačiau didžiausia Lietuvos sala – Rusnė – šiuo metu neturi nei kavinės, nei viešbučio... Rusnėje pradėjus kalbėti apie kurortinės teritorijos statuso siekimą, iniciatoriai išgirdo ir kitokią rusniškių nuomonę, esą tuomet bus keliami didesni reikalavimai besiverčiantiems ūkine veikla. Abejojančius R. Plikšnys skuba nuraminti: „Man teko kalbėtis su kurortinių vietovių statusą turinčiais seniūnais, bendruomenių pirmininkais. Paklausęs: kuo esate ypatingi? – pirmiausia išgirdau, kad turi daug ežerų. Vandens ir mes turime, aš galiu žvejoti pro langą iškišęs meškerę. Paklausęs, kokia nauda iš statuso, ar keliama kokių papildomų reikalavimų, išgirdau, kad nauda neabejotina, o problemų ar naujų apribojimų neatsirado“.
R. Plikšnys siūlė pažvelgti į ateitį: Šilutė niekada netaps pramonės gigantu ar moksliniu-inovaciniu centru – Pamario kraštas įdomus savo kraštovaizdžiu, esami ištekliai turėtų būti naudojami turizmui. „Jei stotume į spartesnio judėjimo kelią, būtume dar įdomesni, dar labiau paspartintume įvykius. Manau, kad Šilutės siekimas tapti kurortu turi būti įtrauktas į Savivaldybės strateginį planą.
Nereikia baimintis siekio – nuosekliai judėti ta linkme. Kurorto statusas garantuotų didesnį finansavimą infrastruktūrai plėtoti bei leistų aktyvinti verslą. Nereikia bijoti dabar galiojančių įstatyminių aktų, numatančių, kaip vietovė turi atitikti konkrečius reikalavimus. Reikalavimai gali ir kisti“.
Gal klaipėdiečių miegamasis?
R. Plikšnys priminė apie galimybę Šilutei, turinčiai sveikatai palankų klimatą, tapti klaipėdiečių poilsio zona. Planuojant 2002 m. kalbėta, kad visas Vakarų Lietuvos regionas galėtų tapti kurortu. R. Plikšnys tikino, kad reikia ieškoti daugiau atsvaros taškų, o ne nuleisti rankas todėl, kad kai kuriais aspektais neatitinkame kurorto statuso reikalavimų.
Pasak R. Plikšnio, kurortas glaudžiai siejasi su turizmu, todėl turistų lankomame krašte yra daug perspektyvų judėti ta linkme. Esą svarbu nusistatyti ateities viziją. Jei žmogus žinos, kad šis kraštas pretenduoja tapti kurortu, jis ir planuos, kurs čia verslą, matydamas ateitį. Verslą planuojančiam būtina duoti signalą, ilgalaikės perspektyvos matymą. Šią realią perspektyvą būtina įtraukti į strateginį Savivaldybės planą, o visuomenę kreipti taip, kad ir jai būtų įdomu, nereikėtų važiuoti ieškoti pragyvenimo šaltinių kitur.
Diskusijos dalyvis R. Plikšnys išsakė ir keletą, pasak jo paties, fantazijų. Viena tokių jam dažnai ateinanti į galvą važiuojant pro lentpjūvę: „Ar nebūtų smagu potvynio metu nuo lentpjūvės iki salos keliauti virš ištvinusių žemupio upių vandens funikulieriumi (galimybę pakilti virš potvynio sraigtasparniais turi tik išrinktieji)? Tokios atrakcijos neturėtų niekas kitas. Tam net didelių investicijų nereikia. Du mėnesius potvynio metu turėtume didžiulį traukos centrą. Turime daryti viską, kad žmonės čia veržtųsi“.
„Skęstanti žvaigždė“
„Pamario“ redaktorius Petras Skutulas į tai pastebėjo, kad „žybsinti turizmo žvaigždė skęsta draudimų jūroje...“ Pavyzdžiui, draudžiama automobiliais važiuoti iki potvynio apsemto kelio, neva saugumo sumetimais. Gaivališką potvynio trauką turėtume išnaudoti – ar taip sunku įrengti keletą aikštelių mašinoms sustoti ir apsisukti? Tegul žmonės važiuoja, pasižiūri. Gal tokie žiopliai neatsisakytų ir kokį litą būsimai estakadai paaukoti?
Lankantis Amsterdame stebino olandų valdžios pozicija: mieste kanalų daugiau nei gatvių, bet tie kanalai toli gražu ne visur apsaugoti bent simbolinėmis apsauginėmis tvorelėmis. Kanalais, ypač savaitgalį, zuja visokio dydžio ir pajėgumo laivai ir laiveliai. Keliautojai sėdi ant jų bortų, be jokių liemenių. Ir nieko! Savo saugumu palikta rūpintis patiems... 
„Pažiūrėkime, mina vokiečiai dviračius mūsų žvyrkeliais, džiaugiasi laukine gamta, mindami pedalus per Rūgalių durpyną. Įdomių vietovių Pamario krašte daug – tai mūsų vietovės perlai, tereikia juos truputį pašlifuoti, labiau prižiūrėti. Turime pasiūlyti mumis besidomintiems kuo daugiau – tegul tik atvyksta čia“, – kalbėjo P. Skutulas.
Pirmiau darbai
Pasak pedagogo Jono Jauniaus, Savivaldybės administracija ruošia dokumentus teikti svarstyti Tarybai dėl Šilutės su kai kuriomis prie jos esančiomis teritorijomis skelbimo kurortine teritorija. Tokį siūlymą pateikė vieno Tarybos komiteto nariai, kai paaiškėjo, kad nei Rusnė, nei Kintai kartu ar atskirai į šį statusą pretenduoti negali.
„Nieko nelaimėtume, net jei būtų kreiptasi į Seimą ar Vyriausybę, tikintis, kad bus pakeistas įstatymas dėl statuso suteikimo. O kelias būtų dar ilgesnis negu estakados statyba“, – savo nuomonę pareiškė J. Jaunius, sutikdamas, kad esminis dalykas yra ne statuso siekis, o aplinkos kūrimas.
J. Jaunius pastebėjo, kad politinei valdžiai pasikeitus naujoji nesižvalgo, kas buvo daryta prieš tai. Naujai sudarytos strateginio planavimo grupės pradeda dirbti naujoje terpėje, tarsi anksčiu nieko nebūta.
Akcentuodamas, kad pirmiausia reikia kurti aplinką, kalbėtojas pastebėjo, kad pagal kurorto reikalavimus vargu ar sukursime reikalingą gydymo struktūrą. Jis priminė Juknaičiuose buvusį sveikatingumo kompleksą, vienu metu teikusį sanatorinį gydymą, tam naudojant druskų kamerą, baseiną, muzikos terapiją ir t. t. Sanatoriniu gydymu naudojosi ne vien Šilutės rajono gyventojai. Juknaičių pavyzdys parodė, kad sukūrus objektą atsiranda ir traukos centras. Kitoks yra Šilutės mažųjų laivų uosto pavyzdys. Uostas – puikus, tačiau vasaros sezono metu jame stovintys gal koks 10 proc. turimų laivų yra įrodymas, kad prieplauką pasistatėme patys sau, o turizmo neplėtojame. Ir ko gi čia plaukti svetimiems, jei išlipus į krantą nieko negalime jiems pasiūlyti?
Apie tai Savivaldybė turėjo mąstyti prieš tai ir į europinius projektus vienu svarbiausių darbų reikėjo įtraukti dvaro atnaujinimą. Šiandien jau būtų buvęs traukos objektas su amatais, tradiciniais krašto rūbais, konferencijomis, parodomis ir t. t.
Geoterminis vanduo ir durpių purvas?
Kultūros atstovė Birutė Servienė pritarė minčiai kalbėti apie perspektyvą, išsiaiškinti, kuo skiriasi kurorto ir kurortinės teritorijos statusai, ir visa tai išaiškinti žmonėms. Rusniškiai ūkininkai, išgirdę apie siekį kurortinio statuso, sužinojo, ir kokie apribojimai bei draudimai jų laukia. Nors, B. Servienės nuomone, kurortinės teritorijos statusą turėsiančioje Rusnėje geriau gyventų ir ūkininkai – juk atvyksiantiems čia reikės ir pienelio, ir sūrio, ir paukštienos, nekalbant apie žuvų patiekalus. Perspektyvu būtų auginti antis, per didžiąsias metų šventes pasigendama žąsų.
„Kurortinės teritorijos statusas neužkerta kelio ūkininkauti, žinoma, tą daryti tektų tvarkingiau. Žingsnelis po žingsnelio turime siekti, išsiaiškinti, kas pasiekiama: ar Šilutės kraštas – kurortas, ar kurortinės teritorijos statuso siekiantys atskiri miesteliai“, – kalbėjo B. Servienė.
Diskusijos dalyvė verslininkė Tatjana Prišmantienė abejojo: „Nerealu... Nuo ko pradėti? Neturime net paprasčiausio dviračių tako į Rusnę...“ Vis dėlto diskusijos dalyviai mano, kad būtina siekti Šilutės kraštui kurorto statuso. Anot Birutės Servienės, Nepriklausomos Lietuvos tarpukario laikais kurortinių vietovių buvę gerokai daugiau, todėl stebina, kodėl dabar tam trukdoma. Šilutės kraštas siekti kurorto statuso turi didelį potencialą. B. Servienei dirbant muziejuje jai teko kalbėtis su geologais, patvirtinančiais, kad Šilutės krašto žmonės gyvena ant geoterminių vandenų telkinio: „Panaudokime tai. Tegul čia kuriasi reabilitacijos centrai. Greta mūsų – durpynas. Mums jo niekas nebeprimena, bet durpės kasdien vežamos dideliais kiekiais. Švariose mūsų išvežtose durpėse auginami daigeliai. O gal tos durpės puikiai tiktų ir purvo vonioms? Žinoma, niekas nepasidarys šiandien, bet turėkime viziją...“

Užrašė Laima PUTRIUVIENĖ