Emigracija. Kaip grąžinti žmones į Lietuvą? (Spausdinta laikraštyje "Pamarys", 2013-03-15)

Šios diskusijos dalyviai: Birutė Servienė, Tatjana Frišmantienė, Edvardas Jurjonas, Jonas Jaunius, Petras Skutulas. Diskutuoti pakviestas naujas klubo narys: Antanas Čepys – ekonomistas, dirba UAB „Nemuno deltos projektai“, vienas iš Šilutės „Rotary“ klubo kūrėjų, Lietuvos bajorų sąjungos narys.

Temą pristato Tatjana
Emigrantai – labai skirtingi žmonės. Vieni važiuoja pažinti pasaulio ir gauti patirties, kiti – užsidirbti pinigų.
Emigracija – senas reiškinys. Lietuva jau nuo XIX a. pabaigos Rytų Europoje garsėja kaip emigrantų tauta. Visais laikais pirmieji emigrantai važiavo tikėdamiesi sugrįžti, kai tik užsidirbs, bet visais laikais tam tikra dalis likdavo svetimoje šalyje.
Yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos. Skirtingo laikotarpio emigracijai paaiškinti istorikai nurodo skirtingas priežastis. Be to, emigracija nėra laikomas lietuvių pasklidimas po plačias žemes, kai gyvenome dviejų buvusių didžiųjų valstybių laikais: Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Sovietų sąjungoje, tai ir duomenų apie tuo metu išvykusius lietuvius nėra. Pirmuoju oficialiu emigrantu laikomas Karolis Aleksandras Kuršius (Cursius, Curtius), kuris pasitraukė iš Lietuvos 1659 metais dėl religinio persekiojimo, o nuvykęs už Atlanto įkūrė pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (dabar – Niujorkas). Pirmosios bangos ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai) apėmė XIX a. pab. – XX a. pradžią; pagrindinės priežastys: darbo jėgos pertekliaus, silpnas pramonės vystymasis Lietuvoje.
Tikslių duomenų nėra, bet tyrinėtojų duomenimis, 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkst., iš kurių daugiau kaip 50 proc. buvo neraštingi.
Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga (ekonominės priežastys) ir per 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė per 100 tūkst. gyventojų. JAV tuo metu jau taikė apribojimus emigrantams, pagrindiniai srautai pasuko į Pietų Ameriką ir Kanadą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusieji iš Lietuvos daugiausiai būrėsi Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose, kur visų tautų pabėgėliai buvo apibūdinami terminu Displaced Persons (vėliau juos imta vadinti dipukais). 1948-1950 m. lietuviai iš šių stovyklų pasklido po visą pasaulį: didžioji banga įsikūrė JAV (apie 30 tūkst.), dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), likusieji pateko į Kanadą, Australiją, Pietų Amerikos valstybes. Šios bangos emigracijos priežastis buvo politinė – bėgo nuo sovietų persekiojimo, vėliau jiems prigijo išeivių terminas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir šiuo metu tebevyksta ekonominių priežasčių lemiama emigracija iš Lietuvos. Šiandieninės emigracijos skaičiai – gąsdinantys. Statistikos departamento duomenimis, 2006-2012 m. iš Lietuvos emigravo 314 219 žmonių, o imigravo tik 74 388. Tai reiškia, kad Lietuvoje sumažėjo apie 240 tūkst. gyventojų. 75 proc. visų išvykusiųjų sudaro 20-50 m. amžiaus asmenys. Vadinasi, išvyksta darbingiausieji, o tai ir patvirtina, kad emigracijos priežastys yra ekonominės.
2010-2011 m. vaikų iki 5 m. amžiaus išsiveždavo po 2000-3000 per metus. Jie vargu ar besugrįš, o jeigu ir taip, tai negreitai. Ankstesniais metais Statistikos departamentas šalia oficialiai deklaravusių dar bandė vertinti ir nedeklaravusių savo išvykimą skaičių, o dabar pateikia tik duomenis apie oficialiai išvykusius.
Skaičiai nėra tikslūs, nes ir oficialūs duomenys ne visada sutampa tarpusavyje, todėl pagal skaičius ši emigracija yra lyginama su pirmąja banga ir gali ją pralenkti.
Diskusijos svečiai
Agnė Petuškaitė Vilniaus universitete baigė biochemiją (magistrė), po to dirbo UAB „Fermentas“ mokslo tyrimo padalinyje, šiuo metu studijuoja Bazelio (Šveicarija) universiteto doktorantūroje. Viktoras Frišmantas Vilniaus universitete baigė molekulinę biologiją (bakalauras), vėliau genetiką (magistras), dirbo Vilniaus universiteto biochemijos institute, šiuo metu studijuoja Ciuricho (Šveicarija) universitete, kartu dirba Ciuricho universitetinėje vaikų ligoninėje su leukemija sergančiais vaikais.
Viktoras: „Nors mes ir laikytini emigrantais, bet nesame tradiciniai, apie kuriuos čia daugiausia kalbėta. Abu turime gerą išsilavinimą. Mūsų abiejų atlyginimai buvo didesni nei Lietuvos vidurkis. Aš jau metai laiko kaip esu Šveicarijoje, studijuoju ir dirbu.
Kartais ne tik atlyginimas yra blogiausia, o tai, kad nėra stabilumo.
Kas bus po ketverių metų, kai pasikeis Seimas? Jauni žmonės savo karjerą sieja su stabiliu darbu, o štai sumažina finansavimą, nutraukia projektus, atleidžia žmones, mažina atlyginimus – ir tavo planai žlunga: ir moksliniai, ir buitiniai“.
Agnė: „Aš esu išvykusi dar anksčiau, bet mes esame mokslo emigrantai. Pasaulyje net skatinama, kad doktorantūra būtu ne toje pat šalyje, kur baigtas universitetas. Mūsų abiejų mokslo srityje tai yra standartinis modelis. Taigi, mūsų išvykimo priežastys – ne ekonominės“.
Antanas: „Jeigu Lietuvoje gerės ekonominės sąlygos, nereiškia, kad tie žmonės negrįš. Jei sąlygos būtų vienodos, kur būtumėte? Juk tai pagrindinė emigracijos sąlyga. Ar yra svarbus ryšys su gimtuoju kraštu? Kokie Jūsų motyvai sugrįžti?“
Viktoras: „Šveicarijoje viskas puiku, ten viskas sukurta ir nereikia sukti galvos dėl ko nors tobulinimo, gali susikoncentruoti tik darbui. Tikrai neieškome, kur kokia išpardavimo akcija, nes tai neaktualu. Gali planuoti laiką ir būti tikras, kad taip bus. Lietuvoje buvo didelis projektas, bet kai nutraukė finansavimą... Dabar tai praeitis – ir nesusimąstėme: o kas būtų, jeigu būtų...“
Petras: „Kaip šveicarai žiūri į emigrantus?“
Agnė: „Jiems sudėtinga, nes tradiciškai tai uždara šalis, bet ko neįsileidžia. Nors per paskutinius 10 metų atvyko apie 7-8 mln. emigrantų, nekvalifikuoto darbo lengvai negausi. Nors, kai atsidarė Šengeno erdvė, ne visada beapsisaugo – ir iš Azijos šalių, iš Rytų vis tiek atvažiuoja“.
Viktoras: „Šveicarai kviečiasi profesionalus. Tai mes ir bendraujame su panašiais iš Lietuvos atvykusiais mokslininkais ir kitais specialistais. Laimės ieškotojų mūsų rate nėra“.
Apie valdžios požiūrį ir priežastis
Tatjana: „Man valdžios požiūris ir nieko nedarymas – kažkoks nesusipratimas. Ką daryti, kad sugrąžintume žmones?
Daugelis sako, kad pirmiausia reikėtų mažinti išlaidas ir didinti pajamas. Pavyzdžiui, mano verslas per paskutinius 5 metus: Šilutėje audinių parduotuvė viena, tačiau jokios investicijos neatsiperka, pajamų nebus daugiau, nes Šilutėje tie patys 20 tūkst. gyventojų, pirkėjų nedaugėja. O per tą laiką minimalus darbo užmokestis padidėjo, degalai ir elektra brango, atsirado turto mokestis. Išlaidų daugėja, o pajamų – ne. Kai kurie smulkieji verslininkai nebenori kentėti, užsidaro ir išvažiuoja“.
Antanas: „Mano požiūris į emigracija toks – priežasčių yra labai daug. Ir dar ilgai ieškosim tų tikrųjų, giluminių veiksnių. Mastai tikrai dideli. Jaunimo sluoksniuose jau vos ne mada: ar tu dar čia? Visuomenei reikia labai mąstyti. Ir pasekmės šios emigracijos nebus vienareikšmės.
Iš vienos pusės – pinigai pareina. Ekonominiu požiūriu lyg ir gerai. Bet išvykimas mažina kasdienių prekių vartojimą ir kelia paslaugų kainas, jos natūraliai auga dėl mažėjančio vartojimo. Iš kitos pusės, maži emigracijos kiekiai visada yra gerai, nes tai yra laisvas darbo ir proto pasidalinimas. Šie žmonės po to sugrįš su patirtimi. Laisvo protų nutekėjimo, kaip mūsų svečių atveju, aš nelaikau emigracija“.
Petras: „Pažvelkim plačiau: Europoje gimstamumas mažėja, Europa sensta. Be mūsų, baltarusių ir panašių emigrantų, Europa neišgyventų, nes vakariečiai nebenori dirbti juodo darbo. Vokietija, Anglija, Skandinavijos šalys – jų ateitis liūdna, kaip ir mūsų. Gyventojai sensta, nebegimdo vaikų.
Iš Tatjanos pristatymo susidaro vaizdas, kad esame emigrantų tauta. Gal ir nėra blogai, nes tai rodo: esame iniciatyvūs, veiklūs, vis kažko ieškome... Mūsų šaknys gimtinėje nėra labai tvirtos. Gal nelabai ir savo valstybę gerbiam: mums vis atrodo, kad ne tie valdo, ne taip valdo ar daro, kad mes esam protingesni už juos. Ir nematom reikalo aukotis dėl kitų, dėl savo valstybės ar dar dėl ko nors. Jei galime, tai būtinai stengiamės ką nors nusukti, apmauti...
Antanas: „Viskas „mumyse“, t. y. mūsų viduje, suvokime...“
Petras: „Kaip sustabdyti emigraciją? Taip pat, kaip ir Nemuno potvynį: galima pabandyti, bet aš nemanau, kad pavyktų...“
Edvardas: „Tai yra teisybė, bet manau, kad tai, kas vyksta natūraliai, gali vykti, bet ne tokia apimtimi kaip šiandien. Kodėl? Labai trumpas atsakymas: todėl, kad žmogus nesijaučia šeimininku, visokeriopai atpratintas nuo pasitikėjimo. Skaičiau, kad net 70 proc. per biudžetą perskirstomų pinigų yra perskirstoma blogai, nėra šalyje tvarkos. Ir žmogus nenori tokioje netvarkoje gyventi“.
Antanas: „Nesutinku! Čia vėl ta nuostata, kad valdžia kalta... Bet reikia žiūrėti plačiau, šiuo metu daug kultūrologų, politologų bando atsakyti, kodėl mes rikiuojamės ten išvykti? Nėra vieno atsakymo. Nepasitikėjimas valdžia yra tik viena iš priežasčių“.
Petras: „Mūsų valstybės mokslo vyrai galėtų pamodeliuoti: kas būtų, jei grįžtų dalis emigrantų ar jei dar tiek pat išvyktų? O gal čia viskas gerai ir nieko nereikia daryti? Mes to nežinome, jokių argumentų neturime. Kai Kubilius atėjo į valdžią ir per naktį mokesčius pakėlė, man atrodė, kad reikia daryti atvirkščiai. Bet čia man taip atrodė, tai nieko nereiškia. Galima buvo kreiptis į Tautą, kad yra pasaulinė ekonominė krizė, kad visi susiveržkime diržus, ta proga visiems truputį mažinam mokesčius, bet stenkimės visi juos sąžiningai sumokėti, visi solidariai pradėkim taupyti. O paėmė ir kilpą visai ant kaklo užtraukė. Ir viena iš reakcijų – emigracija“.
Antanas: „Ir kitas palyginimas: tas procesas nesustabdomas lyg bėgimas iš kaimo į miestą. Kodėl niekas nenori grįžti į kaimą? Taigi viena iš emigracijos priežasčių – jaunimas veržiasi ten, kur jų požiūriu yra miestas“.
Edvardas: „Bet jei galima palyginti, tai lėkimas į tą svajonių šviesą – lyg drugelio skridimas į žvakės liepsną. Ne vienas ir nudega lyg drugelis. Kai pamato, kad ten nėra vien gėris – sugrįžta“.
Birutė: „Man dabartinė situacija primena Žemaitės aprašytus laikus. O šių dienų valdžios požiūrį į emigraciją man iliustruoja viena buvusi Lietuvos televizijos laida „Emigrantai“. Tai lyg paskatinimas išvykti, bet gyvai pakalbėjus su grįžusiais išgirsti visko. Kad pinigai į Lietuvą grįžta – gerai, bet ar nebus ta emigracija, kaip ana, kad vėliau ten nepritapę liks antrarūšiais, juodadarbiais?
Tatjana: „Štai radau straipsnį „Lietuvos aide“. Pasirodo, buvo organizuota konferencija, priimta rezoliucija „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ Susirinko daug žmonių, įvairių partijų atstovai. Dispute sutiko dalyvauti partijų lyderiai, Seimo nariai, dalis jų ir rezoliuciją pasirašė. Parašyta gražiai, bet smulkiai, neįskaitoma, labai smulkiu šriftu atspausdinta (Tatjana bando perskaityti, bet be padidinimo stiklo sudėtinga).
Antanas: „Tai gal labai smulkiai ir tenorėjo pasakyti... Kieno iniciatyva ši rezoliucija? (Š. m. sausio 25 d., Vilniuje, Mokslų Akademijos didžiojoje salėje vyko konferencija-svarstymai „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ Ją organizavo Nepartinis demokratinis judėjimas – autoriaus pastaba).
Jonas: „Tai politinis darbas be rezultatų. Yra grupė žmonių, kurie kalba, kaip mes čia. Bet jie išmeta savo mintis kaip privalomas visiems, tik pinigų biudžete tam įgyvendinti neskyrė. Mes bent suprantame, kad diskutuojame savo malonumui. (Įdomu, ar minėtosios konferencijos dalyviai žinojo, kad jau 2006 metais Seime vyko konferencija „Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai“, ir ar jie gali pasakyti, kurie senosios konferencijos pasiūlymai ar nutarimai buvo įgyvendinti? – autoriaus pastaba).
Viktoras: „Šveicarai yra uždari, nes ten gyvena mažuose kaimeliuose, ten stiprios bendruomenės. Jie ten visi pažįstami ir visi turi sprendimo teisę. Nuo kiekvieno jų sprendimo kažkas priklauso toje bendruomenėje. Be gyvenamosios bendruomenės, jie nuo mažens priklauso organizacijoms, klubams – ir ten vėl nuo mažumės pažįstami, bendrauja, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Ir nėra jausmo, kad tu vienas, visada jautiesi dalis kažko, todėl iš tokios aplinkos sunkiau išvykti.“
Antanas: „Bet čia liečia ir tautos charakterį. Gal istorinės priežastys, juk realiai Jogaila buvo pirmas emigrantas – gavo gerą Karaliaus darbą, – o ne tas, Tatjanos paminėtas.“
Birutė: „Turiu sesę, kuri išvyko dar 1969 metais, kai atsidarė siena. Ji yra baigusi mokslus, turėjo maisto pramonės specialisto diplomą, dirbo gerą darbą sandėlyje, bet norėjo pažinti pasaulį. Išvyko į Kanadą, ten nuvykusi susitiko tuos iš pirmosios, Žemaitės aprašytosios, emigrantų kartos, kurie sako: „Mes dirbom sunkiai, Kanadą kūrėm, viską padarėm, o ko Jūs čia atvažiavot?..“ Va, toks tas lietuvių charakteris.“
Tatjana: „Jaunimas išvyksta, nes neranda darbo. Bet kodėl jie baigia ne tuos mokslus, kokių specialybių specialistų šiandien reikia? Pavyzdžiui, baigusieji aukštąsias inžinerines ar technikos mokyklas randa darbą ir gerai apmokamą, bet norinčių studijuoti tiksliuosius mokslus bėra vis mažiau.“
Jonas. Todėl, kad kaip Antanas sakė „viskas mumyse“, o žmogus iš prigimties tinginys. Tikslieji mokslai reikalauja daugiau pastangų, nes mąstymo procesą taip pat reikia ugdyti. Kai sportininkas treniruojasi tai nesistebime, o kad „treniruotume“ savo smegenis – tai jau lyg ir nesusipratimas. Kaip vienoje televizijos laidoje sakė Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas, vis daugiau „vadovėlinių ekspertų“, kurie neturi jokios patirties ir bendro suvokimo.
Birutė: „Sutinku ir su ta mintimi, kad nėra Lietuvoje jaunimo politikos, tą ir mūsų svečiai patvirtino. Nėra jokių ilgalaikių programų. Manau, kad dar viena bėda yra tai, kad nėra tęstinumo: ateina nauja valdžia ir pradeda tarsi viską iš naujo...
Manau, kad emigracija yra tam tikras periodas, ir kad žmonės sugrįš.
Petras: „Kažin ar besugrįš mūsų emigrantai. Aš nusiteikęs liūdnai tuo klausimu“.
Birutė: „Mano sesuo sako, kad grįš. Klausiu: kodėl? O ji sako: „Aš ten visada būsiu tas žemiausias sluoksnis, ir kaip bedirbčiau, nors ir pilietybę turiu – vis tiek visuomenė ignoruoja, neįsileidžia į vidurinį sluoksnį. Sesė laukia pensijos, kad galėtų sugrįžti“.
Antanas: „Manau, kad mes matom trumpą istorijos laiką – šiuo metu nėra grįžtančiųjų, bet jis praeis – situacija keisis.
Viktoras: „Klausimas: o kas čia mūsų laukia?“
Antanas: „O nepagalvojat, kad gali nutikti ir taip: grįžtat po 15 metų, protingi, su moksliniais darbais, o lietuvaičiai sako: „Mes dirbom, prakaitavom, stengėmės... Ko jūs čia dabar norit? Ar nebus, kad jaunimas, kuris sako „Lietuva – lietuviams“, eis ir skanduos: „Emigrantai, lauk!“?
Edvardas: „Dar filosofas Kantas rašė, kad lietuvių tauta turi būti išsaugota, nes jos kalboje slypi raktas ne tik filologijos, bet ir istorijos mįslėms įminti. Bet kalba negali išlikti, jei neliks tautos arba jei jos kalba dėl užsienio įtakos suvulgarės, pasikeis. Ir gal net yra suinteresuotų, kad šis raktas būtų prarastas, kad neatrakintume tos paslapčių skrynios“.

Užrašė Jonas JAUNIUS

Pastabos (arba tai, kas netilpo į laikraščio umerį).

1. Apie visuomenės požiūrį ir paradoksus.

Tatjana. Kaip vertinama emigracija visuomenėje? Nevienareikšmiškai, labai sunku įvertinti: gerai tai ar blogai. Kalbant apie tai kiek išvykę žmonės uždirba ir parsiveža pinigus į Lietuvą – tai nemaža nauda. Šie pinigai dalyvauja mūsų ekonomikoje, yra pastebima tendencija, kad pinigų srautas didėja. Internete gausu komentarų ir daug žmonių deda tik pliusus emigracijai, ypač kalbant apie paprastus darbus atliekančius asmenis, kurie Lietuvoje gyvena tik iš pašalpų. Tai daugumas interneto komentatorių mano, kad ir gerai, tokiu nereikia. Bet realiai sunku pasakyti.

Vienas iš emigracijos paradoksų: lietuviai ten dirba kitaip, negu namie. Aprašytas toks atvejis. Norvegijoje statybose savininkas norvegas nusižiūrėjo du gerai dirbančius, iniciatyvius lietuvius, paskyrė vadovais, viskas gerai. Tas norvegas atidarė filialą Lietuvoje ir tuos lietuvius paskyrė vadovauti čia, filiale – ir po metu uždarė. Jis taip ir nesuprato, kaip tie patys žmonės Norvegijoje pas jį dirbo gerai, o Lietuvoje nebedirbo. Čia visų požiūris į darbą visai kitas, dažnai net pasakoma: „Ko tu čia stengiesi, ar tau daugiau reikia?“. Ir kur ta priežastis, neaišku: ten gali dirbti po 16 val., o grįžo namo – ir nebereikia. Jeigu visi taip dirbtų čia, tai Lietuva klestėtų.

Jonas. Dar vienas paradoksas. Parvažiuoja pažįstamas atostogų ar švenčių proga ir sako man: ne, dar negrįšiu atgal, nes niekas čia nepasikeitė. O aš sakau: jeigu gudručiai išvyko, tai kodėl likusieji (suprask, kvaili) turi stengtis ką nors pakeisti dėl tų, gudresnių. Juk kvailam gerai kaip yra. Tai išvykę neturėtu pykti, kad niekas nepasikeičia taip greit kaip jie nori.

2. Bandymas apibendrinti (Jonas).

Galima išskirti tris emigrantų grupes. Pirmoji: išvažiuoja tik užsidirbti. Dirba bet ką, net ir nelegaliai, ir pritariu Antanui: jeigu nenori, tegul negrįžta. Trečia grupė: žmonės kurie važiuoja dėl savęs realizavimo (kaip mūsų svečiai): tai mokslo žmonės, menininkai. Įsivaizduokite, kad kažkas būtų sugalvojęs imtis priemonių Kolumbui sustabdyti. Na ką tik norite siūlykite, jis vis tiek norėjo nuplaukti ten, kur niekas nebuvo. O štai lieka vidurinė grupė – žmonės, kurie važiuoja pažinti pasaulį, kažko patirti ir išmokti, jaustis įvertintais ir reikalingais. Va tam, kad jie nevažiuotų, reikia visko vienu kartu: smulkaus verslo rėmimo, jaunimo programos, kitų ilgalaikių programų, bendravimo su žmonėmis kultūros, valdžios pagarbos žmogui ir žmonių pagarbos vienas kitam. Va šitų tai labai gaila, nes jie yra iniciatyviausi, energingiausi.

Petras teisus: emigracija – tai reiškinys. Bet Vyriausybė turi bent bandyti sustabdyti, ypač tos vidurinės grupės asmenis. Kodėl to nedaro? Antanas minėjo: visos vyriausybės jaučiais laikinos, o trumpalaikė perspektyva: atvežti pinigai ir sumažėjęs bedarbių skaičius – yra gerai. Emigracijos problemai spręsti reikia ilgalaikių programų, kurios duos naudą Lietuvai tik po 10-15 metų, bet vyriausybė nežino, ar jai tas bus naudinga ir nedaro.

Dėl Europos. Pritariu Petro minčiai dėl jos žlugimo, nes žmogus jau toks yra: jei gali tai ir nedirbs. Kai turtingi europiečiai pradėjo gauti pinigus iš akcijų (be realaus produkto sukūrimo, be veiklos) tai dingo noras dirbti; ir tada krito gimstamumas, prireikė emigrantų.

O Edvardo išsakyta mintis dėl lietuvių kalbos ir paslapčių skrynios yra verta atskiros diskusijos.

Nuorodos (siūlomi informacijos šaltiniai):

1. Lietuviai pasaulyje – [interaktyvus]. – prieiga per internetą: http://www.iseivijosinstitutas.lt/lietuviai-pasaulyje; – žiūrėta [2013-03-04];

2. Maldeikienė Aušra. Emigracija smukdo ekonomiką// Ekonomika ir visuomenė. 2012, Nr.1-2(133)

3. Istorikas Egidijus Aleksandravičius: "Tėvynę palikti verčia žeminantis požiūris" – [interaktyvus].  – prieiga per internetą: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/istorikas-egidijus-aleksandravicius-tevyne-palikti-vercia-zeminantis-poziuris-516723/ - žiūrėta [2013-03-05];

4. Čepaitė Zita. Emigrantės dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 304 p.;

5. Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai: konferencijos medžiaga. – Vilnius: Valstybės žinios, 2006, - 400 egz. – 103 psl. – [interaktyvus].  – prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4402&p_k=1 – [žiūrėta 2013-03-05];

6. Lietuvos statistikos departamentas. – [interaktyvus]. – prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/ - [žiūrėta 2013-03-05].