Skalūnų dujos. Ieškoti, išgauti ar ne? (Spausdinta laikraštyje "Pamarys", 2013-04-04)

Į Šilutės baikerių klubo „Helions“ būstinę nekeičiamu laiku 17.17 val. susirinkę visuomeninio diskusijų klubo nariai buvo suplanavę diskutuoti apie skalūnų dujas. Nesitikėta, kad taip ilgai neapsispręs Seimas ir kitos valdžios institucijos bei bendruomenės. Tačiau sprendimo nėra. Svyruoja Seimas, tebesipriešina bendruomenės ir tokia diskusija tebėra aktuali.
Pagrindinį pranešimą diskusijai parengė aktyvus visuomenininkas Edvardas Jurjonas. Diskusijoje dalyvavo verslininkė Tatjana Frišmantienė, tautodailininkė, kultūros darbuotoja Birutė Servienė, fizikas, sporto entuziastas Jonas Jaunius, žurnalistas Petras Skutulas, ekonomistas, Šilutės „Rotary“ klubo narys Antanas Čepys. Svečio teisėmis į diskusiją buvo pakviestas Kintų seniūnas Antanas Kližentis.

Kategoriškas „ne“
E. Jurjonas: „Brangiausia – mūsų žemelė, oras ir vanduo. Mūsų protėviai žinojo, kad vanduo – gyvybė. Kodėl braunasi čia „ševronai“? Nes tauta šiandien nesuvokia, kas yra gimtoji žemė ir švarus vanduo.
Ar leisime sprogdinti žemę, nuodyti vandenį? Tik tauta yra tikroji valdžia, tik ji ir turi apsispręsti, ką daryti. Turiu skalūnų dujų išgavimo analizę, kaip šie procesai paveiktų mūsų aplinką. Europos mokslininkai nustatė, kad yra grėsmių, buvo avarijų. 58 iš 260 cheminių medžiagų turi vieną ar daugiau savybių, dėl kurių turėtume sunerimti. 17 medžiagų klasifikuojamos kaip toksiškos vandens organizmams, 38 – kaip ūmūs toksinai, pavojingi žmogaus sveikatai, 8 – kaip koncerogenai, 6 – kaip įtariami koncerogenai, 5 – kaip turintys poveikį reprodukcijai.
Kita vertus, kokia būtų dujų išgavimui taikoma skaldymo technologija, ar neužterštų chemikalai geriamojo vandens, ar dujų gavyba nekeltų triukšmo ir netrikdytų gyventojų ramybės, kur būtų kaupiamas panaudotas užterštas vanduo, kas kiek laiko būtų atliekami geriamojo vandens tyrimai? Kyla tokių ir kitokių klausimų. Skalūnų dujų paieška ir išgavimas kol kas, rodos, neatskirti. Tad paieškoms investavus minimus 80 milijonų litų, bus siekiama atgauti ir šiuos pinigus, ir gauti pelno. Vadinasi, norima ir išgauti skalūnų dujas. O juk investuotojai, kurie susidomėjo skalūnų dujomis Lietuvoje, čia jau išgauna ir naftą. Tačiau už degalus mokame brangiau negu kiti.
Geriausia būtų neskubėti išgauti skalūnų dujas. Kol kas galima žvalgyti, kur ir kiek jų yra, o vėliau, kai sulauksime geresnių technologijų, turėsime daugiau garantijų, kad nebus pakenkta žmonėms, orui, žemei, vandeniui, galima būtų sugrįžti ir prie gavybos“.
B. Servienė: „Lietuva – maža valstybė. Argi jau taip būtina skubiai išgauti tas skalūnų dujas? Nustebau perskaičiusi informaciją, kad Seimo Energetikos komisijos posėdyje didžiausias dėmesys buvo skirtas galimam pelnui aptarti. Tai daug pasako... Vienas Seimo narys pasiūlė žvalgybą sujungti su gavyba, iš dešimties plotų vieną atiduoti „Ševronui“, iš kitų skalūnų dujas išgauti dalyvaujant valstybei. Tačiau norvegai panašius darbus daro be užsieniečių. Naftos ieškant gręžiama gilyn, skalūnų – gilyn ir horizontaliai. Geologų teigimu, jeigu vanduo su nuodingais chemikalai pasklistų po žeme, gėlo vandens sluoksnius pasiektų net po 25 metų.
Turime mąstyti ne tik apie save, savo vaikus, bet ir apie vaikaičius. Galbūt tos skalūnų dujos šiuo metu ir palengvintų mūsų gyvenimą, o kas gali nutikti ateityje? Usėnai yra ant druskos klodų. Yra ir naftos. Galbūt verčiau palaukti pažangesnių technologijų, kai grėstų mažesnis pavojus žmogui, gamtai, būtų mažiau rizikos“.
A. Kližentis: „Mes Kintuose pergyvenome panašių sukrėtimų – mitingų tam nereikia, tvarkykime Lietuvos įstatymų bazę, kuri naudinga verslui, o ne žmogui, gamtai apginti. 10 metų neturime ramybės dėl naftos Kintų krašto žemėje. Vyko teismai, štai girdime, kad istorija tęsiasi. O juk šie naftininkai susiję ir su norinčiais išgauti skalūnų dujų – šakos to paties medžio.
JAV turi per 32 tūkstančius skalūnų dujų gręžinių, yra daug informacijos – ši veikla pavojinga, rizikinga, nes gali užteršti geriamąjį vandenį žemės gelmėse bei paviršiuje. Jeigu Lietuva keltų tokiam verslui realius reikalavimus, nustatytus įstatymu, jie čia nesiveržtų. Vokietijoje išgaunamos skalūnų dujos, o Vyriausybė neturi duomenų apie naudojamas chemines medžiagas. Amerikiečiai Europoje tokios informacijos neteikia.
Vokiečiai jau stabdo skalūnų dujų gavybą, prancūzai siekia uždrausti požeminį skaldymą.
Apsimoka sužinoti, ar turime tų skalūnų dujų. Tačiau jų gavyba kol kas būtų rizikinga: nėra galimybės išvalyti ir toliau naudoti po žeme užterštą vandenį. Nėra aišku, kaip saugotų ir kur gabentų, valytų panaudotą vandenį, nes Lietuva neturi įmonės, kuri teiktų tokią paslaugą“.
Visko bijome, niekuo netikime
A. Čepys: „Aplinkos ministras lankėsi JAV, jis teigia, jog naudojamos 5 cheminės medžiagos, kurių yra ir buitinėje chemijoje. Tad jeigu tikime tuo, ką sako, tai tikime. Mūsų bėda ta, kad niekas niekuo netiki ir nepasitiki. Jau kalbame apie gavybą, nors dar nežinome, ar tų skalūnų dujų turime. Žvalgyba brangi, o jeigu ten tų dujų nebus?“
J. Jaunius: „Vokiečiai turi iškasenų gavybos technologijos dokumentus, bet jie netinka skalūnų dujoms, kurios išgaunamos vertikaliu ir horizontaliu gręžiniais su sprogdinimu. Neaišku, kokį plotą tai paliečia. Manau, kad kiekvinas turime pats sau pasakyti, kas esu: rasų ir gamtos žmogus, saugantis gamtą, ar noriu gyventi moderniai, nieko netausodamas, nesaugodamas. Protestuojanti visuomenė irgi turi pasirinkti. Aš esu už gamtą.
Dėl skalūnų dujų trūksta informacijos: nėra chemijos formulės, nežinome sutarties sąlygų. Visi neaiškumai priveda prie įtarimų šleifo. Esą komercijos paslapčių, kurių neviešina. Iš ko sužinosime, ką ten daro žemės gelmėse, ar daro taip, kaip privaloma? Galima žvalgyti, ar yra skalūnų dujų. Mūsų Vyriausybė apžiojo kelis energetikos projektus ir nė vienas nejuda“.
T. Frišmantienė: „Pro Žemaičių Naumiestį tiesia dujotiekį. Žvyrkeliu važinėja sunkiasvorė technika, jis išdaužytas, duobėtas, iškirto medžius. Toks vaizdas. Ar taip gerai? Gal sklypų savininkai gavo pinigų, tačiau bendruomenei kol kas vien nepatogumai.
Stoniškiuose yra opokos karjeras. Kodėl nenaudojamas? Valstybė turi žinoti turimus gamtos išteklius ir tinkamai jais naudotis“.
A. Čepys: „Valstybė ne ta, kuri buvo: vyrauja privatus verslas, kuris skaičiuoja. Buvo valstybė, kuri planavo – ar benorime tokios? Ne! Dabar kitoks valstybės vaidmuo. O mes turime rinktis: jei norime praustis rasos vandeniu, nenaudokime muilo, kad neterštume. Ar norime progreso, bet su nuostoliais gamtai, žmonėms?“
T. Frišmantienė: „Tegul labiau pažengia į priekį technologijos, tada ir išgausime skalūnų dujas, o ne taip, kaip dabar...“
J.Jaunius: „Nenaudojamos technologijos netobulėja...“
“Su vyžomis jau nevaikščiosime...“
P. Skutulas: „Esu prieš tai, kad amerikiečiai siurbtų mūsų naftą, išgautų dujas, kad perdirbtų mūsų naftą; esu prieš tai, kad valstybė perduotų užsieniečiams naudotis mūsų žemės resursus, iškasenas. Bet realybė tokia: mes iš nepasiteisinusio socializmo perėjome į kapitalizmą, veikia tokie dėsniai, kurių aš nesuprantu. Pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl durpes turi kasti vokiečiai ir išvežti, kodėl mes savo naftos perdirbimo įmonę atiduodame naudoti užsieniečiams, kodėl valstybė valdiškus pinigus laiko skandinavų bankuose, o neturi savo valstybinio lietuviško banko?
Esu prieš tai, bet negaliu dalyvauti protestuose prieš skalūnų dujų gavybą, nes ji dar labai toli. Turime sužinoti, ar apskritai yra tų dujų. Suprantu, kad lietuviai negali to padaryti. Gali rusai, amerikiečiai ar kokie arabai, atvykę iš dykumų...
Jeigu dujų yra, tai kiek? Jeigu yra, reikalinga diskusija: galima klausti, vertinti, versti valstybę saugoti gamtą. Štai kada jau galimi ir protestai, jeigu reikalas kryptų nenorima linkme. Dabar matau Lietuvoje paradoksalią situaciją. Mes neturime energijos šaltinių. Turime Ignalinos atominę elektrinę, kurią sutikome uždaryti, tačiau paklausus, ar statyti naują – ne; ar naudotis saulės energija – ne, ar statyti vėjo jėgaines – ne, ar siurbti naftą – ne, ar išgauti skalūnų dujas – ne....
Žodžiu, mes esame nusiteikę vaikščioti žalioje gamtoje. Aš esu gimęs ir užaugęs vidury miško, galiu ten ir toliau gyventi, nusipirkti arklį, nevažinėti automobiliu. Man viskas tinka. Bet žinau, kad mano vaikams ar vaikaičiams tai netiks. Jie nesutiks taip, kaip aš kirviu skaldyti malkų, iš šulinio semtis vandens, važinėti arkliu, kuris paliks mėšlo krūvą ir tą krūvą reikės sukabinti...
Tai kodėl mes prieš viską? Sutinku, kad nendriniai stogai būtų gražiau už metalinius. Deja, nebebus to. Su vyžomis jau nevaikščiosime. Ir vaikai kelis kilometrus pėsti neis į mokyklą, kaip aš ėjau. Dabar autobusas turi atvažiuoti į kiemą ir paimti vaikus, jei ne – protestuojama. Bet tam autobusui reikia į baką pripilti degalų... Negalima protestuoti prieš viską.
A. Kližentis: „Kai žmonės netyli, tvarkoma įstatymų bazė“.
A. Čepys: „Teko susitikti su ponu Haseltonu ir pabendrauti. Aš leidau žvalgyti Vainute savo sklypą. Sutinku su Petro nuomone, tačiau noriu priminti, kad Londono verslo mokykla organizavo energetikos konferenciją apie skalūnų dujas. Amerikiečiai sukūrė technologiją, turi per 32 tūkstančius skalūnų dujų gręžinių, dirba per aštuonerius metus, išgauna tiek dujų, kad iš jas importavusios valstybės tapo pirmąja pasaulyje, atradusia pigų vietinį energijos šaltinį. Vyriausybė neleidžia šių dujų eksportuoti, siekdama, kad pramonė naudotų šią pigią energiją ir galėtų konkuruoti su Europa ir Kinija. Tačiau JAV žemė ir jos gelmių turtas priklauso žemės savininkui, iš skalūnų gavybos žmonės gauna naudos. Lietuvoje žemė yra savininko, o gelmių turtai – valstybės.
Skalūnų dujos yra švariausias energetikos šaltinis, palyginus su nafta ar akmens anglimi. Rusiškos dujos labai brangios. Daugiau skalūnų dujų esama Prancūzijoje ir Bulgarijoje, ne Lietuvoje ir Lenkijoje. Emocijos ir įvairūs propagandos filmukai neturi lemti Lietuvos pasirinkimo. Mums svarbu technologijos, įstatymų bazė. Tą būtina nagrinėti ir sutvarkyti. O ginčytis nėra dėl ko, nes dujos yra pigiausias energetikos šaltinis“.
J. Jaunius: „Tai Vyriausybė tegul skaičiuoja ir pasako žmonėms, kas naudingiausia ir ko mums reikia – naftos, dujų bokštų ar laukinės gamtos ir turizmo. Jeigu jo, tai ir investuokime į tai“.
A. Čepys: „Kažkada ir garvežį vadino šėtono išmislu... Dabartinių žmonių intelekto lygis kitoks, tačiau baimės tos pačios. Žmonėmis daug manipuliuojama, nėra aiškaus supratimo, kažkam reikalingi politiniai dividendai... Lietuvos bėda, kad gyventojai niekuo nebetiki, nes šimtus kartų yra apgauti. Nelengva atgauti pasitikėjimą.
Galbūt nereikėtų skubėti išgauti tų skalūnų dujų. Pirmiausia sužinokime, kiek jų turime. Nustatykime, kiek iš šio verslo pinigų skirti žemės savininkui, kiek – bendruomenei, savivaldybei, valstybei, o kiek gali išsivežti investuotojas. Turi būti naudos visiems“.
A. Kližentis: „Lietuvoje trūksta viešumo. Prieš investuotojus sukyla bendruomenės. Kodėl apie galimas investicijas pirmiausia nesikalbama su vietos bendruomenėmis?
Neretai viena pasako, o kitaip padaro. Tai piktina bendruomenes. Pamenu, važiavome į Klaipėdą, kai norėjome susipažinti su naftos gavybos poveikio aplinkai dokumentais. Vargome, nes skaityti nešė po kelis puslapius... O juk tokį dokumentą nė neprašius turėtų pateikti bendruomenei – tegul nagrinėja, klausia, aiškinasi. Jeigu amerikiečiai išžvalgys už 80 milijonų litų ir aptiks skalūnų dujų, ar tai jie padarys labdaringai? Aišku, kad ne!“
A. Čepys: „Mes bijome, kad apgaus. Tai kiek yra tų gręžinių, kiek ten buvo avarijų? Kas girdėjo? O kiek žmonių žūva Lietuvos keliuose, kai beveik kasdien girdime apie kraupias avarijas. JAV turi 32 tūkstančius skalūnų dujų gręžinių ir nė vienos bylos teisme...“
E. Jurjonas: „Buvo JAV avarijų, žuvo žmonių. Nukentėjusieji kreipėsi, jiems buvo atlyginta“.
A. Kližentis: „Lietuvoje yra daug saugomų teritorijų, todėl kils daug problemų“.

Spaudai parengė
Stasė SKUTULIENĖ