Automobilių vairuotojai ir pėstieji. Karas ar draugiškas sugyvenimas? (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2013-05-24).

„Pėsčiuosius reikia mylėti. Pėstieji – didžioji žmonijos dalis. Dar daugiau – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį. Tai jie pastatė miestus, daugiaaukščius namus, nutiesė kanalizaciją bei vandentiekį, išgrindė gatves ir apšvietė jas elektros lempomis. Reikia pasakyti, kad automobilį irgi išrado pėstieji. Tačiau automobilininkai kažkodėl tuoj tai pamiršo. Romius ir protingus pėsčiuosius jie pradėjo traiškyti. Gatves, kurias nutiesė pėstieji, užvaldė automobilininkai. Važiuojamoji gatvių dalis dvigubai paplatėjo, o šaligatviai pasidarė siauri it tabako banderolė...“

Šiais Ostapo Benderio žodžiais iš seno rusų rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“ pradėta diskusija pakėlė visų dalyvių nuotaiką. O kalbėta apie labai kasdienius mūsų santykius: kaip pėstieji ir automobilių vairuotojai vertina vieni kitus.
Diskusijoje „Pėstieji ir automobilininkai“ dalyvavo klubo nariai Antanas Čepys, Jonas Jaunius, Birutė Servienė (pranešėja) ir Petras Skutulas. Klube tą vakarą ekspertų teisėmis svečiavosi Tauragės AVPK Šilutės r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiasis tyrėjas, komisaras Audrius Lukošius ir to paties Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės specialistas, inspektorius Remigijus Agintas.
B. Servienė:
„Šią temą aš pasiūliau, matydama, kad avaringumas keliuose ir Šilutėje nemažėja. Ypač mane sujaudino situacija žiemą: važiuoji ir matai, kad pėsčiasis visiškai nesisaugo, nesupranta, kad ir slydimo kelias tuo metų laiku dvigubai didesnis, ir šiaip eismo sąlygos sudėtingesnės – eina per gatvę žmonės nė neapsižvalgę, nežiūrėdami į artėjančius automobilius ir nebandydami suprasti, ar jis spės sustoti...“
Truputis enciklopedinių žinių apie automobilius
Automobiliai pasirodė XVIII a. pab. Pirmasis buvo labiau panašus į traktorių: reikėjo tempti sunkius pabūklus ir 1769 m. Prancūzijos vyriausybės užsakymu jį sukūrė karo inžinierius Nikola Kiunjo (Nikolas Joseph Cugnot). Greitis – apie 2-4 km/h, tempė per 2,5 t. Kas 15 min. reikėjo sustoti ir palaukti, kol susidarys reikiamas garų slėgis.
Pirmieji automobiliai buvo konstruojami, prie ratinio aklinio vežimo pritaikius mechaninį variklį. Beje, žodis „šoferis“ (vairuotojas) liko nuo garinio automobilio laikų – prancūzų kalba jis reiškia kūrikas.
Pirmaisiais automobilių išradėjais laikomi vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie nebuvo pažįstami. 1885-1886 m. kiekvienas atskirai sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais. 1903 m. JAV pradėta serijinė automobilių gamyba.
Lietuvoje pirmas automobilis užregistruotas 1896 m., jis priklausė Rusijos susisiekimo ministerijai. Pirmieji nuosavi automobiliai pasirodė Klaipėdoje 1900 m., Kaune – 1903 m. 1924 m. Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji autobusų linija. 1926 m. Lietuvoje buvo įregistruoti 424 lengvieji automobiliai, 61 sunkvežimis ir 201 motociklas. 2012 m. – 2 174 122 automobilis.

Lietuvoje apie 1908 m. avariją Vilniaus laikraščiai rašė: „Mūsų mieste yra vienas automobilis, kuris laksto gatvėmis, baidydamas vežikų arklius ir atkreipdamas visų gatvės žioplių dėmesį. Iki vakar dienos apsiėjo be įvykių. Tačiau vakar apie pirmą valandą dienos Katedros pleciuje automobilis per vairuotojo neatidumą užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą“. 1909 m. vasario 24 d. Vilniaus dūmos posėdyje buvo patvirtinti du nutarimai, kuriuose rašoma, kad „Vilniuje leidžiama važinėti tik vienaaukščiams autobusams, o jų linijų kryptis, mokestį iš keleivius, tvarkaraščius ir sustojimo vietas nustato miesto valdyba“. Taip Lietuvoje prasidėjo teisinis automobilių eismo reguliavimas.
Automobilių eros pradžioje automobilis buvo tik įregistruojamas, bet numerį iš plieno gabalo savininkai privalėdavo pasigaminti patys. Oficialiai numeriai pradėti išduoti XIX a. pab. Lietuvoje pirmieji numeriai pasirodė 1932 m. Juose būdavo įrašoma raidė, žyminti apskritį, ir skaitmenys. Ženklai būdavo rašomi juodomis raidėmis ant baltos lentelės. Nuo pat pradžių žinomi ir unikalūs, vardiniai numeriai. Pvz., 1901-aisiais Vokietijoje išduotas Nr. „IA 1“, kur „IA“ – žmonos inicialai, o vienetas reiškė, kad žmona yra pirmoji ir vienintelė vyriškio meilė. 2006 m. Didžiojoje Britanijoje išduotas numeris „M1“ už 500 tūkst. JAV dolerių, 2008 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose numeris „1“ kainavo apie 14,2 mln. JAV dolerių.

Apie pėsčiuosius ir automobilininkus
B. Servienė:
„Pirmiausia apie kalbos kultūrą: „Pėstysis“ ar „pėsčiasis“? Pėstysis yra tarminė lytis ir neturėtų būti labai smerkiama, bet oficiali forma yra pėsčiasis, pėsčioji (todėl ir pėsčiąjį, ne pėstįjį). Tai yra sudaiktavardėjęs įvardžiuotinis būdvardis (plg. tuščias: tuščiasis; trečias: trečiasis; juk nevartojame tuštysis ar tretysis).
Vienas faktas apie eismo įvykius. Pirmoji Europoje oficialiai užregistruota automobilio avarija, kurioje žuvo žmogus, įvyko 1896 m. Londone. Trys ponios prie pasaulinės parodos rūmų nepastebėjo įspėjamojo ženklo „Dėmesio!“ ir ėjo per gatvę, kuria tuo metu važiavo automobiliai. Pamačiusi tiesiai ant jos važiuojantį „padarą“, viena iš jų išsigandusi ir norėdama kaip nors apsisaugoti, atkišo į artėjančią baidyklę skėtį. Tą akimirką automobilis trenkėsi į ponią. Teisme vairuotojas tvirtino neviršijęs 6,4 km/val. greičio, nes jo automobilis greičiau važiuoti tiesiog negali. Teisėjas paskelbė pirmą istorinį nuosprendį: ponia tapo savo neatsargumo auka.
O ką turime šiandien? Pėsčiųjų kultūra – ar dabar mada tokia, ar kažkas ne taip mūsų visuomenėje, bet vis daugiau tokių, kurie pėsčiųjų perėjoje jaučiasi lyg nepakaltinami: eina per perėją net nežiūrėdami, kalbėdami telefonu, dar sustoja ar net apsisuka ir grįžta...
Taigi, kas pasikeitė nuo tų istorinių laikų, kaip mes einame per gatvę šiandien, prašau papasakoti mūsų svečių“.
R. Agintas:
„Jau minėjot, kad pėstieji ne visada elgiasi tinkamai eidami per perėjas. Kas savaitę yra vykdoma po dvi-tris eismo kontrolės priemones, dalis jų susiję ir su pėsčiaisiais. Bet kaip juos sudrausminti – problema.
Daugiausiai yra nustatoma pėsčiųjų pažeidėjų, kurie per gatvę eina neleistinoje vietoje ar kitaip akivaizdžiai pažeidžia Kelių eismo taisykles. Bet kalbant apie perėjas, tai ši problema jau yra žinoma, ypač paauglių elgesys. Kai važiuoji su tarnybine mašina, tai visi gatvėje elgiasi gerai, bet mes juk ir ne tarnybos metu važinėjame. Beje, Kelių eismo taisyklėse yra numatytos ne tik vairuotojų, bet ir pėsčiųjų pareigos. Ten aiškiai pasakyta, kad įžengdami į pėsčiųjų perėją pėstieji privalo įvertinti atvažiuojančio automobilio greitį, atstumą. Nežengti aklai, o suvokti, ar vairuotojas spės jį pamatyti ir laiku sustoti.
Šilutėje visi matome, kad Lietuvininkų gatvėje pėstieji eina per gatvę visai nesižvalgydami, nesisaugodami. Ir jau yra užfiksuoti keli eismo įvykiai, kai perėjoje buvo sužalotas pėsčiasis, tačiau atlikus ikiteisminį tyrimą, paaiškėjo, kad jie patys ir buvo kalti, tad jie buvo nubausti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
A. Lukošius:
„Aš manau, kad tai yra bendros kultūros dalis. Pažiūrėkite, kaip per gatvę eina žmogus, kuris pats yra vairuotojas: jis visada apsižvalgys, į gatvę išeis atsargiai. Jis pagalvoja ir apie tą, kuris sėdi prie vairo. Juk neaiškioje situacijoje pėsčiajam yra daug lengviau sustoti, negu automobiliui. O nevairuojantys žmonės labai dažnai pėsčiųjų perėjoje jaučiasi kaip namų zonoje – įkėliau koją ir jau viskas: atsipalaiduoju, pasikalbu telefonu, pasimojuoju, gal net apsisuku ir grįžtu...
Bet juk tuo metu tu esi eismo dalyvis ir turi žiūrėti, kas darosi aplinkui. Visa bėda, kad nėra kelių eismo taisyklėse tokio punkto, kad už tai nubaustume. Mes turime teisę bausti, jei išpuolė į gatvę staiga ir sukėlė avarinę situaciją.
Pagal kelių eismo taisykles, jeigu ir perėjoje išėjai neapsižiūrėjęs, neįvertinęs situacijos ir sukėlei grėsmę ar eismo įvykį, tai gali būti nubaustas.
R. Agintas:
„Detalizuoti Kelių eismo taisyklių labai smulkiai – per kiek laiko ir kaip eiti perėja – irgi negalime. Tai turi būti normalus ėjimas.
A. Čepys:
„Lietuvininkų gatvėje yra labai daug perėjų. O tendencija, bent man atrodo, kad pėstieji Šilutėje labiau eina per perėjas?
A. Lukošius:
„Taip, paskutinių metų faktai rodo, kad bet kur per gatvę Šilutėje nėra einama, stengiasi eiti pėsčiųjų perėjomis. Perėjų centrinėje gatvėje turime daug, gal net kiek per tankiai, jeigu vertinti iš vairuotojo pozicijos. Tačiau jeigu jų būtų mažiau, didesniais atstumais, tikėtina, kiltų problema – pėstieji elgtųsi nedrausmingiau.
Pažiūrėkime, kiek Šilutėje automobilių? Centrine gatve – nenutrūkstamas eismas, pilna gatvė. Gal per daug važiuojame?“
B. Servienė:
„Vis girdime apie skelbiamas tam tikras saugaus eismo akcijas, skirtas vairuotojams. O kaip su pėsčiaisiais?
R. Agintas:
„Būna. Atskirai gal mažiau girdima, dažniausiai akcijos vyksta kartu, bet tam tikrais metų laikais, pavyzdžiui, prieš rugsėjo pirmąją, vyksta ir specialios akcijos pėstiesiems.
J. Jaunius:
„Dėl rugsėjo pirmosios. Ar Jums neatrodo, kad tie budėjimai prie perėjų su pradinių klasių mokiniais turi ir neigiamą pusę, nes tada automobiliai stabdomi ties perėja ištisai ir praleidinėjami mokiniai po vieną. O juk galima būtų sustabdyti ir pėsčią mokinuką, kad palauktų, kol pereiti gatvę norės keli, ir tada stabdyti automobilius. Gal taip ir išmokėme, kad pėsčiasis yra visagalis? Kiek man teko matyti ar girdėti, tai ten, kur eismo dalyvių srautai dideli, niekas neina po vieną – susikaupia tam tikra masė pėsčiųjų, tada automobiliai sustoja ir visas būrelis pereina. O bendra prasme sutinku, kad tai yra kultūros dalis. Juk istoriškai kelių eismo taisyklės atsirado tada, kai padaugėjo eismo dalyvių ir jie nebesutarė tarpusavyje geruoju. Kai Šilutės vairuotojai pavažinėjo po platesnį pasaulį, jau pasimokę vakarietiškos kultūros pradėjo sustoti ir praleisti pėsčiuosius net ir ne perėjoje. Dabar, matyt, pėstieji turi pakilti savo kultūringumu, sugebėjimu elgtis perėjoje".
A. Čepys:
„Noriu paklausti pareigūnų, ar pritartų tokiam teiginiui, kad vairuotojų kultūra praleidžiant pėsčiuosius yra pagerėjusi, bet pėsčiųjų kultūra pereinant gatvę dar atsilieka?
A. Lukošius:
„Taip, tai yra akivaizdu. Ypač rimta problema, kad pėsčiųjų dauguma yra jaunesnio amžiaus. Vyresni žmonės jau vaikšto lėčiau, jie eidami per gatvę įpratę apsižvalgyti, o jaunimas yra toks.
Noriu dar pasakyti apie dviratininkus. Pagal taisykles, dviratininkai turi nulipti nuo dviračio ir pėsčiųjų perėja jį persivaryti. Važiuoti dviračiu per perėją negalima. Tačiau to niekas nepaiso, ir dviratininkas čia yra dar pavojingesnis, nes jis perėjoje pasirodo dar staigiau nei pėsčiasis.
P. Skutulas:
„Čia, kaip Birutė minėjo, dar net Ostapas Benderis pastebėjo – mes visi iš pėsčiųjų. Ir tie jaunuoliai kada nors bus vairuotojai, ir tada jie pradės suprasti kitą pusę. Nes, pavyzdžiui, man, kaip vairuojančiam žmogui, pereiti gatvę sunku, vis noriu praleisti mašinas: atrodo, jos greit pravažiuotų ir viskas. Bet sustoja ir praleidžia pėsčiąjį.
Sutinku, kad vairuojantis žmogus per gatvę eina kitaip. Tai iš tikrųjų yra kultūros dalis. Man teko būti JAV, nedideliame miestelyje. Vakare išėjome pasivaikščioti, ir nors automobilių gatvėse jau kaip ir nebuvo, bet kai tik pamatė mus artėjant prie perėjos, tai iš tolo pradėjo stabdyti ir moti: „Jūs tik eikite...“ Nors, mano nuomone, jis ten dar tris kartus būtų pravažiavęs, bet pasijutome, kad pėstieji ten vos ne muziejiniai eksponatai...“
J. Jaunius:
„Kas daugiau važinėja po Lietuvą, gali patvirtinti, kad net atskiruose miestuose gyvuoja tam tikros nerašytos taisyklės, lyg paprotinė teisė. Kaune pėsčiuosius turi praleisti iš tolo, vos ne kaip ten, Amerikoje. O štai Vilniuje niekas nesistebi, jei dėl vieno pėsčiojo vairuotojas nestabdo, matyt, ten automobilių srautai daug didesni ir susiformavo įprotis, kad pėsčiųjų turi būti tam tikra kritinė masė“.
A. Čepys:
„Mane nustebino pasaulyje visai kitoks eismo saugumas prie mokyklų, kur didelė vaikų pasirodymo gatvėje tikimybė. Pavyzdžiui, Šilutės pirmoji gimnazija. JAV tokioje vietoje būtų kelios perėjos, greitį ribojantys ir kitokie ženklai. Ir nebūtinai galiojantys visą dieną, galima tam tikromis valandomis. Jei sustojo mokyklinis automobilis, visas eismas sustoja. O pas mus net įspėjamojo kelio ženklo „Vaikai“ nėra.
Manau, kad Saugaus eismo komisija apie įspėjamuosius ženklus prie mokyklų Šilutėje galėtų pasvarstyti“.
P. Skutulas:
Kalbant apie ribojimus prie mokyklų sutinku, bet yra Šilutėje viena gatvė, kur greitis apribotas visai nepagrįstai – tai Birutės gatvė. Gana plati, namai tolokai nuo gatvės, šaligatviai platūs, niekas vaizdo neužstoja. Niekaip nesuprantu, kodėl šioje vietoje greitis apribotas iki 40 km/h. Gal kad ten įtakingi žmonės gyvena? Galima suprasti, kad tai padaryta Liepų gatvėje ar kitose, kur sausakimša mašinų, menkas matomumas ir visai kitokios eismo sąlygos.
R. Agintas:
„Ten kai padarė gatvės rekonstrukciją, prasidėjo jaunimo lakstymai, greičio bandymai – ir greičio ribojimas pasirinktas kaip drausminanti priemonė“.
J. Jaunius:
„Žinau, kad prieš kelerius metus Birutės gatvės gyventojai norėjo dar daugiau – prašė dar labiau riboti eismą, kad jaunimas galėtų riedučiais ar pan. pasivažinėti, t. y. sudaryti lyg pėsčiųjų gatvę, tarsi poilsio zoną“.
P. Skutulas:
„Visiškai neteisingas dalykas! Tai galima būtų daryti nebent centrinėje gatvėje. Ten ateityje gal ir galėtų rastis pėsčiųjų zonos, bandant palaisvinti transporto persotintą miesto centrą. O centro apvažiavimas Birutės gatve tikrai turi likti. Bet yra padaryta dar viena blogybė: ta gatvė baigiasi akligatviu. Galiu tik spėlioti, kad ten gyvenantys žmonės tuo pasirūpino. O jeigu būtų išvažiavimas iš Birutės į Parko gatvę, centre eismo sąlygos pastebimai pagerėtų“.
J. Jaunius:
„Kai aš buvau Šilutės miesto tarybos narys 1990-1995 m., šiai gatvei buvo suteiktas pavadinimas, ir to meto Šilutės mieto tarybos sprendimas skamba taip: „Gatvei, jungiančiai Žalgirio ir Parko gatves, suteikti Birutės gatvės vardą“. O kieno sprendimu ir kada ši gatvė buvo padaryta akligatviu, neteko girdėti“.

Apie Lietuvininkų gatvę
B. Servienė:
„Ar tikrai nėra galimybės Lietuvininkų gatvėje suformuoti pėsčiųjų zonos? Ką mąstote?
J. Jaunius:
„Pirmą kartą apie gatvės, skirtos tik pėstiesiems, formavimą buvo kalbama Šilutės miesto taryboje dar 1990-1995 metais. 2006-2007 m. buvo daryta Šilutės automobilių eismo studija. Nors ją nelabai kas naudoja, bet ten pateikti galimi automobilių srautai. Šilutės ypatybė: miestas formavosi, jungiant senąjį turgų su Verdaine, linijiniu principu. Viena gatvė ir daug „T“ formos sankryžų – kad ir kur tau reikia nuvažiuoti ar patekti, turi dalį kelio važiuoti pagrindine gatve.
Bet galima būtų naudoti mišrius variantus. Pavyzdžiui, Krokuvos (Lenkija) senamiestyje yra daug parduotuvių, gyvena žmonės, vyksta statybų darbai. Bet eismas ten leidžiamas tik tam tikromis ryto valandomis (jei gerai pamenu, nuo 6 iki 10 val.). Visi tai žino, tuo laiku atsiveža viską, ko reikia, o vėliau ten karaliauja pėstieji turistai, ir važiuoja tik turistus vežantys traukinukai ar karietos arba policijos automobiliai. Tik tam reikia dar vieno dalyko – netoli nuo tokios pėsčiųjų zonos turi būti išplėtotas automobilių statymo aikštelių tinklas. O Šilutėje tų aikštelių taip pat trūksta.
A. Čepys:
„Tai, kad centrinė gatvė labai apkrauta, manau, reikia gerų susisiekimo specialistų, kurie pasakytų, ką čia galima padaryti, kokie galimi variantai. Uždaryti šią gatvę – nėra paprastas sprendimas ir ši problema nėra išsprendžiama vienu prisėdimu.
B. Servienė:
Tai gal galima žaisti su laiku, nustatyti apribojimus automobilių eismui tam tikromis valandomis ar savaitgaliais. Juk sumažinus eismą, gal ir lauko kavinių vasarą pagausėtų, nes dabar šioje istorinėje mieto dalyje net nemalonu nuo to pastovaus variklių zirzimo.
A. Čepys:
Pasaulyje eismas ribojamas įvairiai. Pas mus centrinė gatvė yra be ribojimų, tiesiog norisi tokia tiesia lygia gatve įsibėgėti ir lėkti. Todėl tam tikri ribojimai galėtų būti.
J. Jaunius:
Dar 1991 m. Vokietijoje pamačiau, kad pėsčiųjų perėjos būna šaligatvio aukštyje. Tokiu būdu lyg nustatoma, kam suteikiamas prioritetas: vairuotojui ar pėsčiajam. Šilutėje panaši idėja sunkiai skinasi kelią. Tik kai Žibų pradinę mokyklą buvo planuojama perkelti į buvusios Verdainės mokyklos patalpas, pavyko įtikinti kolegas valdžioje, kad Saulėtekio alėjoje padidės moksleivių srautas ir ten buvo įrengtos pakeltos perėjos.
B. Servienė:
„O ar tie pakėlimai, kurių paskutiniu metu daug atsirado prie gyvenviečių, padeda išspręsti eismo problemas?“
R. Agintas:
„Be abejo, eismo saugumui jie turi įtakos ir naudos. Pavyzdžiui, seniau būdavo daug eismo įvykių Laučių posūkyje, iš karto už tilto per Šyšą. Kai ten įrengė kalnelius, paskutinius keletą metų ten nelaimių nebuvo. O Saulėtekio alėjos pakilimai, ypač Taikos gatvėje, labai švelnūs, pervažiuoji nepajusdamas“.
B. Servienė:
„Pabaigai noriu pacituoti vieną žinutę iš spaudos: „Į Šilutės policiją kreipėsi šilutiškis Pušų g. gyventojas T. V., kuris pranešė, kad gegužės 4-osios rytą Šilutėje, Pušų gatvėje, ties 13-u namu, jam važiuojant nuosavu automobiliu „Opel Vectra”, į kelią išbėgo nepažįstamas asmuo. Sustojus sudrausminti pėsčiąjį, šis vairuotojui sudavė vieną kartą ranka į veidą, po to koja spyrė į nukritusius akinius ir taip juos sugadino. Šilutiškis patirtą žalą įvertino 800 litų...“
Dėkoju už mintis. Kadangi mūsų diskusijos pristatomos „Pamario“ laikraštyje, manau, kad ši tema bus įdomi ir vertinga ne tik mūsų mažam rateliui“.

Užrašė Jonas Jaunius

Papildomos pastabos (kas netilpo į laikraštį)

1.Unikalus automobilis buvo kuriamas TSRS po II pasaulinio karo. 1949 m. buvo pradėtas kurti sunkvežimis, kuris būtų varomas deginama mediena. Tikslas, kad nereikėtų skysto kuro, kurio tiekimas karo metu sutrinka, o medienos buvo daug. Pilnai pakrautas su vienu „baku“ malkų jis turėjo nuvažiuoti apie 80 km, o maksimalus greitis turėjo būti apie 40 km/h. Yra žinoma, kad tokie automobiliai kažkiek laiko buvo naudojami ir tuometinio Šilutės miškų ūkio Saugų medienos paruošimo punkte, dar vadinti „kirogazas“. Įdomus faktas, kad tais pačiais metais Sovietų Sąjunga išbandė atominę bombą, o paraleliai kūrė mediena varomą sunkvežimį.

2. Autoįvykiai ir avarijos fiksuojamos nuo pat automobilių atsiradimo pradžios. Pirmoji užfiksuota nelaimė, susijusi su automobiliu, įvyko 1896 m. Niujorke (JAV): automobilis susidūrė su dviratininku, sulaužyta dviratininko koja. 1897 m. nubaustas pirmas vairuotojas už vairavimą išgėrus. Tik nuo XX a. vidurio visuomenės spaudžiami gamintojai pradėjo vis daugiau dėmesio skirti pasyviam automobilių saugumui, todėl nelaimių pasekmės bendram avarijų skaičiui pradėjo mažėti.

3.Vietoje išvados. Nereikėtų pamiršti garsiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio iš Odesos žodžių: „Draugai, automobilis – ne prabanga, o tik susisiekimo priemonė“. Ir tegul vairuotojai bei pėstieji būna supratingesni vieni kitiems.

Jonas Jaunius