Sąjūdis Lietuvoje ir Šilutėje. 25 metai (Spausdinta laikraštyje "Pamarys" 2013-10-04)

Diskusijų klubas grįžta po vasaros atostogų. Pasinaudodamas proga, dėkoju tiems šilutiškiams, kurie susitikę vasarą padėkojo už diskusijose išsakytas nuomones ir pasidžiaugė, kad mūsų pokalbiuose randa įdomių minčių. Jūsų reakcija parodo, kad pokalbiai klube domina visuomenę, o pasirenkamos temos yra svarbios ne tik diskutuojantiems.
Pirmoje rudens diskusijoje dalyvavo klubo nariai Tatjana Frišmantienė, Birutė Servienė ir Jonas Jaunius. Diskusijos svečiai: Šilutės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvęs Šilutės miesto tarybos (1990-1995 m.) pirmininkas, vaistininkas Virgilijus Skirkevičius ir Šilutės muziejaus darbuotoja Roma Šukienė, kuri šiuo metu tvarko Šilutės sąjūdžio medžiagą. Diskusija vyko Šilutės muziejuje (dėkojame direktorei Rozai Šikšnienei), apžiūrinėjant Sąjūdžio laikų nuotraukas.

Obuolys nuo viršutinės šakos
J. Jaunius:
– Manau, kad kalbėti apie Sąjūdį niekada nebus per daug. Nes ir birželio mėnesį, kai rašiau apie Lietuvos Sąjūdžio 25-mečiui skirtus renginius („Obuolys nuo šakos, kur prie viršūnės“, „Pamarys“ Nr. 44, 2013-06-07), ir vėliau, iš esmės pasigedau viešų diskusijų šia tema. Kas buvo Sąjūdis tada ir kas yra šiandien? Ar viską, apie ką žmonės svajojo ir ką Sąjūdis planavo – šiandien jau ir turime?
Į šiuos ir panašius klausimus tiesaus atsakymo nėra, bet kalbėti būtina. Nes Sąjūdis patvirtina Senovės romėnų posakį: Omnium rerum principia parva sunt (lot.) – visokių dalykų pradžia maža. Iš visuomeninių grupių ar pavienių žmonių pastangų pakeisti tuo metu vyravusius mąstymo štampus, išdrįsti kalbėti apie nepageidaujamus istorijos faktus ar asmenybes kilo visuotinis Liaudies Sąjūdis, kuris pakeitė visuomeninę santvarką ir valdžią Lietuvoje.
Labai gaila, bet man tiksliausias Sąjūdžio apibūdinimas yra Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininko Romo Pakalnio žodžiai. Tas obuolys ant viršūnės yra pats gražiausias, labiausiai vilioja, bet lyg Biliūno laimės žiburys – pažiro į visas puses. Tik šiandien nelabai aišku, kas pasikeitė, kai Sąjūdžio deleguoti žmonės užėmė įvairius postus. Ar visur vadovais buvo išrinkti žmonės, turintys vadybinių gabumų ir moralinio tvirtumo?
Paskaičius knygą „Sąjūdis Šilutėje, 1988-1998: medžiaga Šilutės istorijai“ ir palyginus pateiktus faktus, susidaro įspūdis, kad Šilutės sąjūdžio iniciatyvinė grupė lyg ir daugiau laiko skyrė teoriniams darbams, tuo tarpu kaimiškose vietovėse nuo pat pradžių buvo orientuotasi į praktinę veiklą ir konkrečius darbus. Gal tas praktinių darbų trūkumas ir nulėmė, kad dalis žmonių pasirinko kitokią veiklą. Pavyzdžiui, 1988 m. rugpjūčio 25 d. įkurta Šilutės Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o jau lapkričio 16 d. patvirtintas Vytauto Vaicekausko pasitraukimas iš jos, nors šiandien jis yra gerbiamas už savo darbus. Po 1990 m. rinkimų rajono valdžia buvo pakeista, ten dirba Sąjūdžio deleguoti žmonės, tačiau kas vyksta? 1992 m. Sąjūdžio tarybos atstovai svarsto valstybės turto privatizavimo pažeidimus. Bet juk valdžioje tie, kurie žadėjo pakeisti tvarką ir rūpintis visuotine gerove...
Arba 1993 m. ruduo: Sąjūdžio atstovų išvykos į mokyklas. Tai negi Sąjūdžio deleguota ir suformuota valdžia nedirba?
Manau, kad Sąjūdžio žmonės užėmė tam tikrus postus, bet ne visi sugebėjo atsispirti galimybei pasinaudoti tam tikromis lengvatomis. Ir sistema juos suvalgė. Tiek Šilutės, tiek Lietuvos valdžioje atsidūrę sąjūdininkai ne visi sugebėjo padaryti tai, ko visuomenė iš jų tikėjosi. Mano nuomone, tai viena iš rimčiausių priežasčių, kodėl šiandien yra tam tikras nusivylimas Sąjūdžio darbais. Be abejo, reikia skirti du aspektus. Idėjine prasme tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – pasiektas. Bet praktine prasme, kasdienio ūkinio gyvenimo klausimais, dalis visuomenės mano, kad Sąjūdis padarė ne taip, kaip buvo norėta.
Panašu, kad tuo metu, kai Sąjūdžio vadovybė daug laiko skyrė politiniams teoriniams darbams ar diskusijoms, žmonės pasirinko konkrečią veiklą ir visuomenė pati atidavė vadovavimą į tas rankas, kurios mokėjo ir norėjo vadovauti kasdieniam ūkiniam gyvenimui.
V. Skirkevičius:
– 1990 m. po rinkimų buvo priimta oficiali nuomonė, kad Lietuvos Sąjūdis atsiriboja nuo deleguotų asmenų ir Sąjūdis yra opozicija valdžiai. Tai buvo įdomus momentas. Manau, politiškai kvailas sprendimas, bet taip buvo daroma.
Sąjūdis – tai ir tie partizanai, kurie mirė, ir mūsų tėvai, kurie į gatves nėjo, ir tokie žmonės kaip Purvinai, kurie tyliai dirbo ir pasakojo kitiems istorijos faktus. Yra daug nepastebėtų žmonių, kaip ir čia demonstruojamose nuotraukose. Sąjūdis – tai nacionalinis išsivadavimo judėjimas. Visi žmonės kariavo, iškovojo nepriklausomybę. Manau, kad po 1990 m. rinkimų Sąjūdžio nereikėjo, nereikia ir dabar. Kitas faktas, kad Šilutės sąjūdžio taryba balsavo prieš Vytauto Landsbergio sprendimą išlaikyti Sąjūdį. Sąjūdžio išlaikymas bet kokia kaina nebuvo gerai, nes tai buvo revoliucinis judėjimas, o revoliucija yra griaunamoji jėga. Pakeitus valdžią reikia pradėti kurti, statyti. Tiesiog tuo metu buvo taip, bet ten buvo žmonių, kurie atėjo tik griauti. Tuo metu jie buvo reikalingi, vyko revoliucija. Bet dabar tie žmonės negali padėti, nes jie nemoka kurti.
Remtis to meto kriterijais ir sakyti, kad dabar daug žmonių elgiasi nesąjūdiškai, dirba ne taip, nėra labai teisinga. Įvyko revoliucija, nugriauta sena valdžia, sukurta sava Valstybė. Kas buvo iki Sąjūdžio ir kas buvo po 1990 metų rinkimų – nėra tas pats, ir žmonės reikalingi kiti.
Šilutės miesto taryboje Sąjūdis laimėjo absoliučiai, bet nemanau, kad tuometinėje rajono taryboje laimėjo Sąjūdis. Nes ten buvo pusė Sąjūdžio žmonių, o kita pusė – kaimuose išrinkti buvę partiniai ūkiniai vadovai. Ir ta pusė nuo pat pradžių sprendė savo reikalus pagal principą „man reikia“. Aš nekalbu absoliučiai apie visus, tačiau tam tikras ratas žmonių nepajuto jokio psichologinio lūžio. Jiems pasikeitė valstybė, bet tikslas „gyventi geriau patiems“ išliko. Jiems nesvarbu, kad buvo Rusijos provincija, atsirado nepriklausoma Lietuva, o dabar Europos provincija.
Taip, mes turėjome kitą kelią. Galėjome pasakyti: tie, kas kolaboravo su okupacine rusų valdžia, negali būti naujos valdžios sudėtyje, negali dalyvauti politikoje. Bet tada kitas klausimas: kiek bus žmonių, ne rėksnių, kurie gali imtis ūkinio vadovavimo? Juk mūsų buvo nedaug. Viena dalis norėjo būti „paprasti žmonės“ ir tik pasižiūrėti iš šalies, kiti norėjo pasipelnyti, treti galėjo ir norėjo dirbti, bet neturėjo vadovavimo ar valdymo patirties.
Jeigu kalbame apie kažkokius ribojimus, tai manau, kad negali būti mokyklų ar kitų visuomeninių objektų, pavadintų S. Nėries, P. Cvirkos ar pan. vardais. Jie geri rašytojai, gali būti vadovėliuose kalbama apie jų kūrybą, bet viešoje erdvėje išryškinti vardus asmenų, kurie kolaboravo su okupantais – idėjiškai neteisinga. Priminsiu, kad Norvegijoje už bendravimą su Hitleriu buvo nuteistas ir pasmerktas net Nobelio literatūros premijos laureatas Knutas Hamsunas, išbrauktas iš visų vadovėlių.
Taip pat manau, kad rajono vadovams nedera eiti ir dėti vainikų per gegužės 9 minėjimus, nes tai yra okupacinės kariuomenės pergalės diena. Tokiais veiksmais mes formuojame požiūrį ir kartu parodome Sąjūdžio idėjų nesuvokimą. Parama rusakalbių visuomeninėms organizacijoms ir okupacinės kariuomenės pagerbimas – du skirtingi dalykai. Norint pagerbti II Pasaulinio karo aukas, galima nuvykti į Macikų kapines, kur ilsisi visų tautų atstovai, tarp jų ir rusai.
J. Jaunius:
– Istorinė paralelė. Po Trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo iškiliausi didikai neteko titulų, žemės, buvo ištremti – kad nekeltų lietuvybės klausimo. Bet smulkesni ar vidutiniai prisitaikė, sukūrė naujus dvarus. Nors jie tarnavo Rusijos carui, bet šiandien mes juos minime geru. Mes sakome, kad tų laikų dvarai yra mūsų kultūrinis palikimas.
Taigi, dviprasmybė: tie bajorai susitaikė ir nesipriešino okupacijai, bet jų palikimas mums yra vertybė ir mes tuo didžiuojamės. Ko gero, panašiai įvyko ir po 1990 metų. Aršiausi komunistai neteko savo įtakos, tačiau žemesnio lygio vadovai, kurie parodė iniciatyvą ir gabumus, kurie prisitaikė prie naujų gamybinių santykių naujoje valstybėje – jais žmonės patikėjo ir ten šiandien veikia labai rimtos žemės ūkio bendrovės ar fabrikai.
V. Skirkevičius:
– O gal kito kelio, kaip krikščioniškas atlaidumas, mes neturime? Bet manau, kad jeigu mes nieko nepasmerkiame, tai ateities kartoms lyg sakome: tu gali daryti ką nori, žudyti, pasirašyti bet kokias peticijas, parduoti Tėvynę – ir vis tiek bus tavo vardo mokyklos ar pan. Tuo pačiu mes lyg sakome, kad jei gali – kombinuok, bet kaip užsidirbk, nes tau bus atleista. Tokie signalai nėra geri.

Ar tas obuolys jau supuvo ar dar galima nuskinti?
J. Jaunius:
– Kodėl šiandien pasigirsta kalbų, kad pradedame užmiršti tai, dėl ko Sąjūdis kovojo? Kaip manote, kas iš Sąjūdžio idėjų liko šiandien ir ar reikalingas naujas visuomenės aktyvumo pakilimas, kuris dabartinę valdžią kontroliuotų ar sujudintų? Galbūt esmė, kad Laisvė ir Nepriklausomybė pasiekta, o visa kita nesvarbu?
B. Servienė:
– Aš daug svarsčiau, man Sąjūdis – tai tų, jaunos kartos sąjūdininkų seneliai ir tėvai. Tie žmonės, kurie per 50 metų buvimo TSRS įskiepijo nepriklausomybės siekimą. Nes Sąjūdis – tai Nepriklausomybės atkūrimas. Tai ar šiandien Sąjūdžio reikia? Ir aš tada buvau jauna, buvau už Sąjūdį. Manau, kad Sąjūdis buvo teorinis ir praktinis. Teorija – tai tie žmonės, kurie mus sukvietė, išjudino visuomenę. Praktinis – tai visi visos Lietuvos žmonės.
Tai ar šiandien vėl reikia, kad tie žmonės būtų pajudinti? Manau, kad nereikėtų taip daug minėti asmenybių, nes Nepriklausomybės siekis buvo visuotinis.
V. Skirkevičius:
– Pasikeitus santvarkai, savo įtaką valstybėje galime reikšti per partijas, visuomeninius judėjimus, per profesines sąjungas ar bendruomenes. Tokio Sąjūdžio nebereikia.
Mes kartais pervertiname žmones kaip visumą. Ar žmonės visada teisūs? Ar teisūs žmonės, griaunantys kolūkius, vagiantys ir kombinuojantys? Dalis žmonių yra savanaudiški, nors laiko save paprastais žmonėmis. Aš nežinau, kas yra paprastas žmogus. Ar tas, kuris sako: aš nesikišiu, tik žiūrėsiu ir kritikuosiu? Jis nemoka dirbti ir užsidirbti, jis nedalyvauja valstybės kūrime. Ir toks žmogus visada teisus?
Aš kartais į dabartinę valdžią žiūriu su nuostaba, nuoširdžiai tai sakau, nes jiems yra sunku, jie prisiima tokią misiją – kurti ir statyti po revoliucijos. Suprantu, kad galima pasakyti, jog einama dėl finansinio stimulo, bet aš nežinau, ar šiandien yra kitoks kelias. Gal jei mes būtume iš karto labai teisingi ir žinotume, kaip statyti tą Valstybę, būtų kitaip. Bet prisiminkime: palikimas buvo labai skaudus, net ir bažnyčią paveldėjome sukrypusią, nes ir ten buvo KGB agentų. Bet revoliuciją sugebėjome padaryti, nes visi jos norėjome. Gal mažai kas ir tikėjosi, bet labai jos reikėjo.
Sutinku, kad valdžia dažnai užsiima savo gerove. Būna taip, kad reikia eiti į gatves, apsikabinti medžius ar budėti prie Šyšos upės, nes neginamas bendruomenės interesas. Aš matau augančią bendruomenių reikšmę. Kadangi mane dažnai kviečia skaityti paskaitų, matau, kad Lietuvoje vis daugiau bendruomenių, kurios imasi visuomenei svarbių darbų. Matau daug visuomeniškų projektų, sąžiningų žmonių. Manau, kad čia ir yra Sąjūdis, čia yra tai, ko galima tikėtis ir džiaugtis.
T. Frišmantienė:
– Aš turiu pripažinti, kad visais laikais buvau toli nuo panašių dalykų, todėl apie tų laikų įvykius neturiu išskirtinės nuomonės. Manau, kad visiška teisybė tai, jog žmonės savo sąžiningu darbu daro kažką tikrai reikšmingo valstybei. Aš pati atidariau įmonę ir sukūriau dvi darbo vietas. O jeigu visos moterys, kurios užsienyje prižiūri senelius, čia, Lietuvoje atsidarytų po įmonėlę ir dar po du žmones priimtų dirbti – kiek naudos Valstybei būtų? Nemanau, kad paprasti žmonės yra tie, kurie gyvena tik iš pašalpų, ir kaip minėjo Virgilijus, moka tik kritikuoti. Paprasti žmonės – tie, kurie dirba savo darbą, kuria materialines vertybes ir valstybės gerovę.
O valdžia – kaip ir buvo. Komunistai tik savo naudos žiūrėjo, dabar tas pat. Teisingai pasakyta, kad revoliucija viską sugriovė, o naujo dar daug nesukūrėme. Dabar atsiranda iniciatyvių žmonių, kurie pradeda kurti iš naujo. Bet gal reikėjo galvoti prieš griaunat: o kas bus toje vietoje?
V. Skirkevičius:
– Supraskime, kad išeiti iš tokios imperijos yra labai sunku. Gal čia nesusiję su Sąjūdžio 25-mečiu, bet toks pavyzdys. Kolūkiai sugriuvo, o dabar matau, kad smulkūs ūkeliai vėl nyksta. Stiprėja stambūs ūkininkai, kurie naudoja samdytą darbo jėgą. Nelieka pilietiškų žmonių, kurie sugebėtų išlaikyti mažą ūkelį ir užsitikrinti sau nors kokias pajamas.

Kaip tą obuolį pasiekti?
J. Jaunius:
- Mes čia daug pakalbėjome ir ne apie Sąjūdžio jubiliejų. Bet įdomiausia, kad visi pateikėme labai daug pavyzdžių, mūsų nuomone, ką Valdžia daro ne taip ir ne taip ir ne taip. Ir nė vienas nepaminėjome, kad esama Valdžia, kurios atsiradimas yra tiesioginė Sąjūdžio pasekmė (nes be Sąjūdžio nebūtų buvę ir kovo 11-osios), kažką padarė ar daro gerai, kad noriu pasidžiaugti jos darbu. Tai gal realus yra nusivylimas, kad Sąjūdžio iškelta Valdžia kažką daro ne taip? Kiek realu, kad gyventojų bendruomenės galėtų būti laikomos Sąjūdžio idėjų perėmėjomis? Nors čia yra painiavos, nes pagal šiandien galiojančius teisės aktus gyvenamosiose vietose bendruomenėms atstovauja kelios institucijos (apie tai klube buvo diskutuota – „Savivalda ar tik jos imitacija?“, „Pamarys“, 2012-11-16). Manau, kad toks suskaidymas nėra atsitiktinis.
V. Skirkevičius:
– Blogybė gal ne kiekyje, o kokybėje. Tegul bus kelios bendruomenės, bet jeigu kuri pasiūlytų visiems priimtiną ir reikalingą idėją, tai kiti tikriausiai suremtų pečius ir stotų kartu įgyvendinti. Problemos prasideda, kai atskiri asmenys nori tik susikurti sau darbo vietą ir gauti naudos. Kai galiojančios taisyklės leidžia pasinaudoti lėšomis bendruomenėms, kurios nesugeba dirbti visų labui, tai iš tikro sukelia ginčų ir prieštaravimų. Vis dėlto pastebiu, kad bendruomenėse atsiranda bendro turto suvokimas. Ir tai man kelia viltį.
J. Jaunius:
– Ar šiandieninė valdžia bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis ir ar tas bendravimas tenkina visuomenę?
T. Frišmantienė:
– Šilutės verslininkių klubas veikia jau keleri metai, tačiau mūsų nuomonės nelabai kam reikia. Kai paskutinį kartą mus pasikvietė į Savivaldybę, tai net nustebome. Bandyta tartis dėl miesto apželdinimo, bet mes nelabai supratome, koks šio susitikimo tikslas...
R. Šukienė:
– O aš galiu pasakyti, kad visuomenėje jūsų idėjos yra priimtinos ir gražios. Ką daro visuomeninės organizacijos – jos daro nuoširdžiai. Jų reikia, nes tai yra žmonių bendravimo būdas, sambūris. Smulkmenos, bet mieste gražiau ir įdomiau. O seniūnija ne visada tinkamai reaguoja į visuomenės iniciatyvą.
B. Servienė:
– Visuomeninės organizacijos įgauna svarų vaidmenį politiniame-visuomeniniame gyvenime. Jos nesimėto: išsikelia sau vieną tikslą ir jo siekia.
V. Skirkevičius:
– Bet jos neatveža ir nepastato žuvies ar kito paminklo... Va, čia ir pasirodo skirtumas. Visuomenininkai pasielgia praktiškai ir miestui reikalingus daiktus pasiūlo. O čia atveža žuvį ir sako: čia mūsų dovana, kiškit kur nors. Ką tai reiškia, kaip tai suprasti? Kai su niekuo nepasitariama, tai ir kyla diskusijos. Čia yra egoizmas.
T. Frišmantienė:
– Aišku, tebėra problema, kad žmonės suprastų, jog tai yra daroma dėl jų. Suoliukai ir valtis prie Šyšos kol kas išlieka, o štai gėlės prie muziejaus buvo išvogtos. Visuomenė pati turi saugoti, kas jiems padaryta.
J. Jaunius:
– Kiekvienas turime teisę siūlyti kažką miestui. Bet geriau būtų, jei paviešintume projektą ar maketą ir pateiktume visuomenės svarstymui. Pirma: ar to iš viso reikia, antra – kur tai galėtų būti pastatyta ar įrengta.

Užrašė Jonas Jaunius

Vietoj epilogo arba ar kelios mintys, kurios netilpo į laikraščio straipsnį.

Jaunius J. KAS YRA SISTEMA? Tai abstrakcija, kurios pagalba nusakome situaciją, kai asmenys, užimantys tam tikrą padėtį, elgiasi truputį ne taip, kaip derėtų pagal visuomenės suvokiamą teisingumą. Jie ir patys kalbėdami viešai dažniausiai sako, kad taip negerai, arba neprisipažįsta taip darantys. Bet realiai elgiamasi būtent taip, kaip visiems jiems yra patogiau ar naudingiau. Įdomiausia, kad jau nuo Sąjūdžio laikų formuojama (ar tęsiama?) bloga praktika: susitarti dėl naudos. Kaip Virgilijus minėjo, Šilutės rajono taryboje 1990 metais nebuvo Sąjūdžio daugumos. Nors tada nebuvo partinio žaidimo patirties, buvo susitarta: Šilutės rajono tarybos pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio atstovas Vitalijus Šopis, o valdytoju paskirtas senųjų ūkinių vadovų atstovas Vladas Stūrys, vėliau – Algirdas Balčytis.
Skirkevičius V. Senieji vadovai gerai suprato, kas bus tikroji valdžia. Sąjūdis turėjo politinę valdžią, bet ūkinę atidavė buvusiems. Ir čia, manau, buvo viena iš klaidų. Sąjūdis lyg ir formavo rajono politiką, bet realiai, paprastai ir tvarkingai viską darė kiti. Kaip sakė Jonas: sistema veikė. O dabar matau per daug valstybės visame kame, jos noras kištis visur. Gal tai lengvesnis valdymo būdas – kontroliuoti?
Servienė B. Gaila, kad į valdžią išrinkti asmenys neturi grįžtamosios atsakomybės. Nėra atsiskaitymo pagal programas, susitikimai su visuomene labiau formalūs.
Jaunius J. Kas būtų buvę, jeigu tuo metu kam nors būtų kilusi mintis ir būtų atsiradęs sprendimas, kad atšaukti Sąjūdžio deleguotus asmenis iš valdžios postų arba paskelbti, kad Sąjūdis jų nepalaiko? Yra užfiksuotas tik vienas faktas, kai Saugų Sąjūdžio grupė 1989 m. balandžio mėnesį priėmė sprendimą „atimti įgaliojimus, atimti bet kokią teisę veikti Sąjūdžio vardu“ iš dalies grupės narių, nes jie nieko neveikia. Gal tai būtų precedentas, ir šiandien mes turėtume Seimo bei rajono tarybos narių atšaukimo mechanizmus? O dabar panašu, kad pats Sąjūdis lyg ir suformavo praktiką, kad kaip čia kritikuosi, juk savi dirba.

Jaunius J. Noriu atkreipti dėmesį, kad Konstitucija yra bene vienintelis iki šiol likęs nepakeistas dokumentas, prie kurio kūrimo prisidėjo Sąjūdis. Šiuo metu vis dažniau kreipiamasi į Konstitucinį teismą ir vis daugiau įstatymų ar Vyriausybės nutarimų yra pripažįstami prieštaraujantys Konstitucijai. Jie negali būti taikomi. Konstitucinis teismas nei karto nepasiūlė, kad būtų inicijuojamas koks nors Konstitucijos keitimas. Ji yra tokia, kokia yra. Tai panašu, jog Konstitucinis teismas, nors ir sukurtas vėlesniais laikais, yra Sąjūdžio idėjų garantas.

Skirkevičius V. Labai svarbu, ką parodė Sąjūdis – žmonės turi galėti kalbėti ką galvoja, ką jaučia savo širdimi. Reikia nebijoti, nes tai po truputį jau vėl atsiranda. Kartais susidaro įspūdis, kad mes pradedame patys okupuoti savo valstybę, savo norais, abejingumu, egoizmu ir kitais panašiais dalykais. Ir pašnibždomis apie tai kalbame, nes bijome pasakyti garsiai. Valdininkai dažnai neturi savo nuomonės, jie serga, nes negali pasakyti ką galvoja. Jie bijo, kad ateis kita politinė jėga ir juos pakeis už netinkamą nuomonę. Todėl labai svarbu, kad mes išsaugotume žmogaus laisvę. Laisvę visame kame. Ši laisvė – tai žmogaus asmenybė, jo pilietiškumas. Šią laisvę iškovoti nėra lengva, nes visada geriau nepasakyti, patylėti. Vienas iš Sąjūdžio pasiekimų – galimybė laisvai išvykti į užsienį, nors kartais emigrantus ir keikiame. Bet šie žmonės mato kitokį pasaulį, kaip ten yra tvarkomasi. Jie sugrįžta kitokie ir jie užduos valdžiai kitokius klausimus.
Dėl Sąjūdžio ateities. Manau, kad tas laikotarpis ir buvo pati didžiausia dovana mums visiems. Tas brolybės pojūtis, galimybė kartu eiti ir daryti – tai yra labai vertingas patyrimas kiekvienam iš mūsų. Sąjūdis yra visuma, visuomeninis - socialinis fenomenas, leidęs jausti brolybę. Jausmas, kad mes esame broliai ir seserys, ir esme pasiryžę eiti vienas už kitą iki galo. Ir šis pojūtis yra svarbiausias dalykas, ir toks pojūtis negali kartotis dažnai. Gal per du tūkstančius metų. Todėl aš juokauju, kad kiekvienas iš mūsų gavo po ordiną – galimybę dalyvauti Valstybei labai svarbiuose įvykiuose. Tie ordinai yra mūsų prisiminimuose, mūsų atmintyje. Ir nebūtina rodyti ar žymėti žmones, kad tie ar kiti dalyvavo mitinge, o tie neatėjo.

Servienė B. Laisvę nešti yra sunku. Manau, kad dar negreit pasieksime ją, nes dar tik 25 metai, kai išdrįsome prabilti.
Frišmantienė T. Turi išlikti Sąjūdžio idėjos, žmonių pakylėjimas ir noras kurti gėrį be jokios tiesioginės naudos sau. Ir kad jauni žmonės to neužmirštų.

Jaunius J. Jeigu Sąjūdis buvo revoliuciją įvykdžiusi jėga – visi sutarėme, kad tokio Sąjūdžio šiandien nereikia. Bet jeigu Sąjūdis yra liaudies valios išraiška, tai visuomeninių organizacijų Sąjūdžio reikia, nes Valdžia labai dažnai užmiršta arba nesivargina su gyventojais pasitarti. Tik veikdami bendrai galime pasiekti tą viršūnę. O pavieniui visi galime likti ne tik be obuolių, bet ir be graužtukų.

SU pagarba - Jonas Jaunius

Foto. Šilutės sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Lietuvos Seime po 25-ečio minėjimo. Iš kairės: Jonas Purlys, Šarūnas Laužikas, Vitalijus Šopis, Stasys Vaičiulis, Virgilijus Skirkevičius, Jonas Jaunius, Antanas Krušnauskas, Stasys Mėlynauskas.